regrèsija (lot. regressio – ėjimas, judėjimas atgal), minties pakartojimas, samprotaujamo teksto kūrimo priemonė. Kai kurie retorikos teoretikai, pvz., J. Ziomekas, ją skiria prie retorinių semantinių pleonastiškai (pleonazmas) išplėtotų minties figūrų, skirtų kalbamo dalyko kontrastui išryškinti. Mintis kartojama keletą kartų, ji dalijama į daugybę detalių, vardijama, aiškinama, argumentuojama, vis grįžtama prie jos, kad iš visų pusių būtų parodyta neatidėliotino reikalo svarba. Pabrėžiama kartojamos minties kontrastingumas su lygiagrečiai dėstomomis mintimis, kad adresatas būtų visiškai intelektualiai ir emociškai įtikintas. Pvz., kalbėtojas pagrindinę mintį Mes turime pradėti valdyti savąjį kraštą savomis rankomis regresija išplėtoja samprotaudamas taip: Mes džiaugiamės žodžio laisve. Mes džiaugiamės tam tikra demonstracijų laisve. Mes džiaugiamės galėdami kalbėti ir iš tikrųjų labai laisvai rašyti Lietuvos laikraščiuose. Bet mes neturime kariuomenės. Mes neturim policijos. Mes neturim milicijos. Mes neturim geležinkelių, telefonų. Mes neturime bankų sistemos kontrolės. Mes nieko neturim. Ir dar prieš kelias savaites šeši milijardai rublių, sutaupyti mūsų žmonių, išvažiavo į Maskvą. Maskva pasiėmė visas mūsų santaupas, negrąžindama nė cento… (S. Lozoraičio žodžiai, iš V. Landsbergio kalbos 2009 03 11 Lietuvos Respublikos Seime).
923