regrèsija (lot. regressio – ėjimas, judėjimas atgal), vienas psichikos gynybos mechanizmų – dalinis grįžimas prie nebrandaus elgesio stereotipų, tapimas labiau priklausomu, ne tokiu savarankišku. Žmogus nesąmoningai naudojasi regresija tada, kai neįveikia išorinių arba vidinių konfliktų, elgiasi vaikiškai įtemptomis, ypač atsakingomis, aplinkybėmis. Regresija reiškiasi nesąmoningu žmogaus siekimu aplinkinių dėmesio arba priversti kitus spręsti jo problemas. Pasak psichoanalitikų, regresija yra grįžimas į ankstesnę psichoseksualinės raidos stadiją ir pastangos turėti tokį pat statusą, koks buvo vaikystėje. Dažniausiai žmogus taiko regresijos mechanizmą po didelės įtampos, labai nuvargęs, pavyzdžiui, susirgęs nesąmoningai siekia užuojautos, reikalauja, kad kas nors jį prižiūrėtų, pavalgydintų, pasirūpintų kaip mažu vaiku, prisiriša prie jį gydančio žmogaus, nes taip lengviau ištveria ligą. Dėl motinos dėmesio stokos, pykčio ir dėl to kylančio nerimo vaikai ginasi regresija, elgiasi taip, lyg būtų mažesni, pavyzdžiui, ima švepluoti, nors mokėjo aiškiai kalbėti, pradeda šlapintis į lovą, prašo buteliuko, nors mokėjo gerti iš stiklinės, sėdasi ant puoduko, nors jau mokėjo sėdėti ant klozeto. Kartais suaugusiųjų naudojama regresija (elgimasis vaikiškai, neapgalvotai, nesavarankiškai) iš tiesų padeda atsipalaiduoti, užsimiršti nuo rūpesčių arba sulaukti aplinkinių paramos. Nuolat regresijos mechanizmą naudojantis žmogus (labiau būdinga sergantiems histrionišku asmenybės sutrikimu – pasireiškia nuolatiniu dėmesio siekimu) atrodo nebrandus, vaikiškas.
Regresijos terminą pirmą kartą 19 amžiaus pabaigoje pavartojo austrų psichologas ir psichoanalitikas S. Freudas.