reguliarióji kariúomenė, reguliãriosios pãjėgos, nuolatinės pajėgos; taikos metu esančių ginkluotųjų pajėgų dalis, turinti nustatytą organizacinę struktūrą, tipinę ginkluotę, komplektavimo būdą, tarnybos ir kovinio rengimo tvarką, aprangą, centralizuotą valdymo ir aprūpinimo sistemą. Daugumoje Vakarų Europos valstybių ir Japonijoje reguliarioji kariuomenė buvo sukurta 17 a., Rusijoje – 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje.
Jungtinių Amerikos Valstijų karinė kolona Čekijoje (2017)
Jungtinių Amerikos Valstijų kariai per paradą (2018)
Vokietijos karinė kolona (2016)
Australijos kariai parade (2017)
Reguliarioji kariuomenė Lietuvoje
17 a. pradžioje reguliari samdomoji kariuomenė tapo svarbiausia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ginkluotųjų pajėgų dalimi. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (ir visos Abiejų Tautų Respublikos) reguliarioji kariuomenė smarkiai padidinta per Ketverių metų seimo (1788–92) vykdytas kariuomenės reformas, 1792 joje buvo 17 500 karių. 1795 žlugus Abiejų Tautų Respublikai, paleista su visomis ginkluotosiomis pajėgomis. 1918 paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, nuo 1918 pabaigos buvo kuriama ir jos reguliarioji kariuomenė. 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą (tuomet Lietuvos Respublikos kariuomenėje tarnavo 28 000 žm.), tų metų rudenį buvo paleista.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, reguliariosios pajėgos pamažu atkurtos. Lietuvos Respublikos reguliariąją kariuomenę sudaro: sausumos pajėgos (jų paskirtis – valstybės teritorijos karinė apsauga ir valstybės gynyba), karinės oro pajėgos (kontroliuoja oro erdvę, užtikrina jos apsaugą ir gynybą, remia sausumos ir karines jūrų pajėgas, atlieka specialias operacijas) ir karinės jūrų pajėgos (kontroliuoja, saugo ir gina teritorinės jūros ir išskirtinę ekonominę zoną, vykdo pakrančių ir laivybos apsaugą, specialias užduotis – konvojų, evakuacijos ir kitas; Lietuvos reguliariosios pajėgos).
645