Reguliúojamieji prncipai (lotynų k. Principia regulativa), 1736 Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo I išleistas visuotinio privalomo abiejų lyčių 7–14 m. vaikų mokymo įstatymas. Švietimo reformą pradėta vykdyti Mažojoje Lietuvoje iš esmės pasibaigus didžiajai vokiškajai kolonizacijai (vyko 18 a. pirmoje pusėje), įsikūrus zalcburgiečiams. Iki 1736 Mažojoje Lietuvoje nebuvo kaimo (žemininkų) mokyklų, nuo 1736 jų imta sparčiai steigti, daugiausia gyvenvietėse, kuriose įsikūrė kolonistai. Buvo sudarytas 50 000 talerių fondas Mons pietatis. Dauguma tokių mokyklų buvo statomos valdovui priklausančiuose domenų kaimuose.
Gyventojai privalėjo kirsti mišką, vežti rąstus ir ruošti statybinę medžiagą. 1736–41 Prūsijoje (be Brandenburgo), be jau veikiančių 320 bažnytinių mokyklų, valstybės lėšomis pastatyta 1160 kaimo mokyklų, iš jų 275 – Lietuvos provincijoje (Mažosios Lietuvos lietuviškiausiose Klaipėdos, Ragainės, Tilžės ir Įsruties apskrityse). 18 a. pabaigoje šiose apskrityse ir Labguvos apskrityje veikė 411 lietuviškų pradinių mokyklų. Mokytojams nustatytas didesnis atlyginimas: prie 30 talerių metinės algos nurodyta skirti po 4 talerius iš bažnytinės kasos, po 50 pfenigų mokslapinigių nuo kiekvieno besimokančiojo ir po 75 pfenigius nuo kiekvieno konfirmanto, po 1 markę nuo kunigo, gavusio pinigų už sutuoktus jaunavedžius.
Mokyklą lankančių vaikų tėvai kasmet turėjo pristatyti po 2 vežimus šieno ir vežimą šiaudų, 12 šėpelių (1 šėpelis – 54 l) rugių, 7 miežių. Mokytojams paskirtas margas dirbamosios žemės, sklypelis daržui, ganykla. Jei mokytojas buvo amatininkas, juo galėjo dirbti ir mokytojaudamas, o jei amato nemokėjo, turėjo vasarą uždarbiauti. 1743 01 02 paskelbtas įsakas įpareigojo amtmonus, dvarų valdytojus rūpintis, kad tinkamos būklės būtų mokyklų pastatai. Prūsijos 5 kaimams teko 1 pradinė mokykla, 120–150 vaikų – 1 mokytojas. Nuskurdusių lažininkų lietuvininkų vaikai daug kur neįstengė lankyti mokyklos arba lankė retkarčiais, nes reikėjo ganyti gyvulius, dirbti kitus darbus.
Pagal Reguliuojamuosius principus mokiniai nuo 1736 turėjo mokytis ne tik tikybos, bet ir skaityti, rašyti, skaičiuoti. 1741 pabaigoje naujasis Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis kaimo mokyklų steigimą Mažojoje Lietuvoje sustabdė, anot jo, Lietuvoje reikia apsiriboti esamomis mokyklomis. Įgyvendinant principus spartėjo švietimo raida, mažėjo beraščių. Mažosios Lietuvos lietuvių raštijos darbuotojas G. Ostermejeris 1786 rašė, kad iš šimto lietuvių vos vienas kitas skaityti nemoka. Prūsija viena pirmųjų Europoje bandė įgyvendinti visuotinį privalomą pradinį mokymą, bet tam pagrindinė kliūtis buvo baudžiava.
415