reichskancleris

rechskancleris (vok. Reichskanzler), 1871–1945 Vokietijos vyriausybės vadovas. Vokietijos imperijos laikotarpiu (1871–1918) reichskanclerį skirdavo imperatorius. Reichskancleris buvo parlamento (Reichstagas) aukštesniųjų rūmų Bundesrato pirmininkas, bet jam neatskaitingas, taip pat ir daugiausia vietų Bundesrate turinčios Prūsijos ministras pirmininkas, todėl faktiškai (ypač O. E. L. von Bismarckas) jam vadovavo, nors formaliai turėjo vykdyti Bundesrato daugumos valią. 1918 10 papildžius konstituciją Reichstagas įgijo teisę atstatydinti reichskanclerį, bet tai didesnės reikšmės neturėjo. Žlugus Vokietijos imperijai 1918 11–1919 02 vyriausybės vadovas reichskanclerio titulo nevartojo. Weimaro respublikos laikotarpiu reichskanclerio politinė įtaka sumažėjo. Reichskancleris buvo skiriamas prezidento ir atsiskaitė Reichstagui. Reichskancleris pirmininkavo vyriausybės posėdžiams, bet didesnės įtakos jos veiklai neturėjo (vyriausybė labiau priklausė nuo prezidento ir Reichstago daugumos). Reichskanclerio politinis svoris ėmė sparčiai didėti 1933 reichskancleriu tapus A. Hitleriui. Po Reichstago padegimo (pačių nacių provokacijos) parlamentas A. Hitleriui suteikė ypatingus (faktiškai diktatoriaus) įgaliojimus, jo vadovaujamai vyriausybei – teisę priimti įstatymus be Reichstago sutikimo. 1934 mirus prezidentui P. von Hindenburgui A. Hitleris perėmė jo teises, nors formaliai reichskanclerio ir prezidento postai liko atskiri. 1945 04 30 A. Hitleriui nusižudžius reichskanclerio postas atiteko J. Goebbelsui (1945 04 30–05 01). A. Hitlerio valia prezidentu tapusio K. Dönitzo suformuotai vyriausybei vadovavo paskutinis reichskancleris J. L. von Krosigkas (1945 05 01–23).