Remso istòrija. Įkurtas apie 80 pr. Kr., buvo germaniškos remi genties centras. Nuo 3 a. vyskupijos centras. 406 užimtas vandalų, 451 nusiaubtas hunų. 496 Reimso arkivyskupas Remigijus čia pakrikštijo frankų salijų karalių Chlodvigą I (pasak legendos, naudodamas aliejų iš taurės, šiam įvykiui atgabentos iš dangaus balandžio; vėliau kelis šimtmečius Chlodvigo I karūnacijos aplinkybės laikytos frankų karalių dieviškos valdžios įrodymu). Ir vėliau Reimsas buvo svarbus politinio gyvenimo centras, čia 1179–1825 buvo karūnuojami Prancūzijos karaliai.
Vokietijos besąlyginės kapituliacijos akto pasirašymas Reimse (1945 05 07); kairėje –Vokietijos atstovai (A. Jodlis viduryje), dešinėje – Sąjungininkų atstovai
1139 gavo savivaldos privilegiją. Per Šimtametį karą pagal Troyes sutartį (1420) perduotas anglams, bet juos išvijo Jeanne’os d’Arc vadovaujami prancūzų patriotai. Per 16 a. religinius karus Reimsas rėmė Katalikų lygą, bet po Ivry mūšio (1590) pasidavė Henriko Navariečio (nuo 1589 Prancūzijos karalius Henrikas IV) vadovaujamiems hugenotams. Per 1870–71 Prancūzijos–Prūsijos karą čia įsikūrė Vokietijos generalgubernatorius. Per I ir II pasaulinius karus smarkiai sugriautas. 1945 05 07 Reimse (čia buvo Sąjungininkų ekspedicinių pajėgų Europoje vyriausiojo vado D. D. Eisenhowerio štabas) Vokietijos vardu generalinio štabo viršininkas A. Jodlis pasirašė besąlyginės kapituliacijos aktą (jis 05 08 su SSRS pakartotas Berlyne). 1956–2015 Reimsas priklausė Šampanės‑Ardėnų administraciniam regionui.
-Reimsas