Réinmaras Senàsis (Reinmar der Alte), Reinmar von Hagenau apie 1160–70? apie 1210?, minezingeris. Biografinių duomenų neišlikę, yra tik kelios užuominos jo paties eilėraščiuose (pvz., apie Kryžiaus žygį) ir Gottfriedo von Strassburgo kūrinyje Tristanas ir Izolda. Kilmės vieta – Elzasas arba Austrija. Manoma, apie 1180 atvyko į Vieną, buvo profesionalus ir įtakingas Babenbergų dvaro dainius. Reinmaras Senasis atstovauja kurtuazinei minezango tradicijai. Jam priskiriamos 88 dainos, bet šiuolaikiniai tyrinėtojai autentiškais laiko tik ~30 tekstų (melodijų neišlikę). Pagrindinė poezijos tema – vadinamoji aukštoji meilė, kuriai nelemta išsipildyti. Aukštinama moters grožis, tobulumas, dorybingumas, pabrėžiama riterio ištikimybė, besąlygiškas atsidavimas meilei, pasiryžimas visą gyvenimą tarnauti savo išrinktajai. Meilės samprata dvilypė. Dama yra abejinga mylinčiojo troškimams, todėl riteris pasmerktas dvasinėms kančioms ir nevilčiai. Nelaiminga meilė kartu yra ir etinis išbandymas, nes ji taurina riterio dvasią, kelia jo visuomeninį autoritetą. Daromos paradoksalios išvados – lyrinis subjektas kančią priima kaip palaimą, damos priešiškumą – kaip laimės šaltinį. Tuo tarpu išorinis pasaulis nusiteikęs priešiškai, įsimylėjęs riteris tampa pajuokos objektu. Poezijai būdinga intelektinis pradas, abstraktus žodynas, hipotetinė mąstymo struktūra (dažnai naudojama tariamoji nuosaka), melancholiška nuotaika. Iš retorinių figūrų dažnos antitezės, oksimoronai. Reinmaras Senasis vadinamajam aukštajam minezangui suteikė klasikinį pavidalą, ištobulino kanconos formą. Kai kurios Reinmarui Senajam priskiriamos dainos artimos archajiškosios krypties minezango žanrams (aušros, pasiuntinių dainos ir kitos), jose yra erotiškų, žaismingų, komiškų elementų. Reinmaro Senojo vienašališkos meilės sampratą savo poezijoje kritikavo Waltheris von der Vogelweide.
2931