Reno konfederãcija (pranc. Confédération du Rhin, vok. Rheinbund), Napoleonui I pavaldi Vokietijos valstybių sąjunga (1806–13). Centras – Frankfurtas prie Maino. Formalus konfederacijos vadovas – pirmasis princas K. T. von Dalbergas, vadovaujantis karalių kolegijai ir konfederacijos parlamentui (nesusirinko nė karto).
Napoleonui I Austerlitzo mūšyje nugalėjus Austrijos ir Rusijos jungtinę kariuomenę sudaryta Pressburgo taika, pagal kurią Šventoji Romos imperija pradėta skaidyti. Napoleonas I siekė sukurti atsvarą dviem svarbiausioms Vokietijos valstybėms – Austrijai ir Prūsijai. Napoleonui I reikalaujant Vokietijos 16 valstybių 1806 07 formaliai pasitraukė iš Šventosios Romos imperijos ir sudarė Reino konfederaciją. 1806 08 prie jos prisijungė dar 23 Vokietijos valstybės. 1807 prie Reino konfederacijos karalystės teisėmis prijungta Saksonija, po Tilžės taikos (1807) – Prūsijai priklausančios žemės į vakarus nuo Elbės upės. 1808 konfederaciją sudarė 4 karalystės, 5 didžiosios kunigaikštystės, 30 kunigaikščių ir laisvieji Hamburgo, Liubeko, Bremeno miestai. Reino konfederacija buvo ir karinė sąjunga, jos nariai privalėjo aprūpinti Prancūziją karine jėga. Reino konfederacija suiro Napoleonui I 1813 pralaimėjus Leipcigo mūšį. Daugelis jos narių prisidėjo prie antiprancūziškos koalicijos, vėliau dauguma tapo Vokietijos konfederacijos nariais. 21 a. pradžioje vienintelė nepriklausomybę išsaugojusi Reino konfederacijos narė yra Lichtenšteinas.