rekolèkcijos (lot. recollectio – susikaupimas), Katalikų Bažnyčioje – dvasinės pratybos, intensyvios maldos ir susikaupimo laikas. Tikslas – dvasinis ir moralinis atsinaujinimas, tikėjimo atgaivinimas, religingumo stiprinimas. Per rekolekcijas atsiribojus nuo išorinio pasaulio tiriama sąžinė, kontempliuojama, atgailaujama už nuodėmes, priimamas Atgailos sakramentas, intensyviai meldžiamasi, tyloje apmąstomas asmeninis gyvenimas ir įsipareigojama pasitaisyti, skaitoma Biblija ir kitos religinės knygos, klausoma pamokslų ar paskaitų, vyksta asmeniški pokalbiai su dvasios vadovu, dalyvaujama šv. Mišiose, pasninkaujama.
Yra grupinės ir asmeninės rekolekcijos. Grupinės yra viešos, atliekamos periodiškai, dažniausiai prieš svarbiausias religines šventes: per adventą − prieš Kalėdas, per gavėnią − prieš Velykas. Pašvęstojo gyvenimo bendruomenių ir dvasininkų rekolekcijos dar atliekamos prieš vienuolinius įžadus, kunigystės šventimus ar kitus svarbiausius religinius įvykius; šios rekolekcijos yra grupinės, bet neviešos. Rekolekcijos būna įvairios trukmės – nuo vienos dienos iki kelių savaičių. Dažniauiai vyksta bažnyčioje, vienuolyne ar rekolekcijų namuose. Rekolekcijoms vadovauja dvasios vadovas (dvasininkas arba vienuolis), rečiau – pasaulietis. Jie parenka apmąstymui medžiagą, padeda įvertinti asmeninio gyvenimo patirtį, išgyvenimus. Rekolekcijose naudojamos įvairios vizualinės ir kitos specialios priemonės padeda dalyviams koncentruoti dėmesį, tiksliau vertinti savo gyvenimo patirtį. Rekolekcijų grupės organizuojamos pagal amžių (vaikų, jaunimo, brandaus amžiaus), veiklą (studentų, mokytojų, darbininkų) bei dvasingumo lygį (kunigų, vienuolių, parapijiečių).
Rekolekcijų ištakomis laikomas Jėzaus Kristaus pasitraukimas į dykumą prieš viešą veiklą (Mt 4, 1–11; Mk 1, 12–13; Lk 4, 1–13). Ankstyvojoje krikščionybėje vienu žymiausių dvasinių pratybų vienumoje pradininkų laikomas šv. Benediktas. Jo parašytoje Reguloje daug dėmesio skiriama vienuolių dvasiniam gyvenimui, pabrėžiama vadovo svarba ir jo patarimų būtinybė. Vėliau benediktinų rekolekcijose nusistovėjo lectio divina (lotynų kalba – dvasinis skaitymas), religinių tekstų apmąstymas, bendruomeninė Valandų liturgija ir laikymasis tylos; tai turėjo įtakos rekolekcijų raidai. Vėliau daug įtakos rekolekcijų raidai turėjo šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Teresė Avilietė ir šv. Kryžiaus Jonas. Jų dvasiniame gyvenime svarbiausią dalį sudarė kontempliatyvi malda, krikščioniškojo dvasinio tobulumo siekimas, sielos apsivalymas. Tai paskatino susiformuoti kontempliatyvioms rekolekcijoms. Šv. Ignaco Lojolos knygoje Dvasinės pratybos pateiktuose dvasingumo principuose pagrindinis dėmesys skiriamas ne teorinei, o praktinei patirties sričiai. Tokio pobūdžio rekolekcijos itin paplito Ispanijoje, vėliau – visoje Europoje; turėjo didelės reikšmės rekolekcijų raidai ir plėtrai.
2245