rekonkistà (isp. Reconquista < reconquistar – atkariauti), 8 a.–1492 vykusi Pirėnų pusiasalio krikščioniškų karalysčių kova su musulmonais dėl 8 a. prarastų pusiasalio žemių. Rekonkista, ypač baigiamajame etape, labiau buvo ne atvykėlių (arabų, berberų) išstūmimas (etniniu požiūriu gyventojų daugumą sudarė vietiniai musulmonų tikėjimą priėmę žmonės), bet nekrikščioniškos teritorijos pavertimas krikščioniška.
Tradiciškai rekonkistos pradžia laikomas Covadongos mūšis (apie 722), kuriame Astūrijos karalius Pelajas sumušė musulmonų kariuomenę ir garantavo Astūrijos karalystės – Pirėnų pusiasalyje vienintelės krikščionims likusios teritorijos – nepriklausomybę.
Per musulmonų valdžios pirmuosius 300 metų rekonkista nebuvo plataus masto reiškinys. To meto stipriausia karinė jėga, stabdanti musulmonų veržimąsi į Europą, buvo frankai (Poitiers mūšis). 8 a. antroje pusėje–9 a. pradžioje Pirėnų kalnų pietinėje dalyje jų karalius Karolis Didysis ir įpėdiniai įkūrė Ispanijos marką. Ją sudarančios kai kurios grafystės ir markizatai ilgainiui tapo naujų krikščioniškų karalysčių (Navaros, Kastilijos) branduoliais. Dėl kalnuotų vietovių šie politiniai dariniai buvo saugūs, bet dėl to ir patys negalėjo rengti didesnių musulmonų valdomos Ispanijos antpuolių. Šiuo laikotarpiu Pirėnų pusiasalio šiaurės vakarinėje dalyje buvusi Astūrijos karalystė buvo silpna ir kovojo dėl išlikimo. Ji įsitvirtino valdant Alfonsui II (791–842), kai karalyste ją pripažino imperatorius Karolis Didysis ir Romos popiežius, kai buvo paskelbta, kad Santiago de Composteloje rasti šv. Jokūbo palaikai ir čia pradėjo keliauti piligrimai iš visos Europos. Alfonso II kariniai daliniai pradėjo puldinėti musulmonų valdomus Zamoros, Lisabonos, Coimbros miestus. Tai buvo plėšikavimo, ne žemių užkariavimo politika. Valdant karaliui Ramirui (842–850) Astūrijos karalystės sienos pamažu pradėjo slinkti į pietus, atkariautose Kastilijos, Galisijos ir Leono žemėse statomos tvirtovės.
Rekonkista buvo ne tik atkariavimo, bet ir apleistų teritorijų apgyvendinimo politika. Naujakurius keltis į naujas žemes skatino fuerų sistema (valstiečiai ir ištisi miestai tapdavo laisvi nuo feodalinių įsipareigojimų, paklusdavo tik monarchui). 9–11 a. daugiausia naujakurių atsikėlė į Duero (Douro) ir Ebro upių baseinus.
Rekonkista nebuvo sklandus procesas. Jį stabdė krikščioniškų valstybių tarpusavio prieštaravimai, politinės intrigos valstybių viduje, nuolatinis valstybių skaidymasis (krikščionių valdovai, jei galėdavo, nepalikdavo vieno įpėdinio, tradiciškai padalydavo savo valdas visiems savo sūnums). Kitoje fronto pusėje buvusių musulmonų vienybė t. p. nebuvo pastovi (visada išliko etninis arabų ir kurį laiką musulmonų didumą sudarančių berberų priešiškumas, savarankiškai valdyti siekdavo miestuose ar atokesnėse vietovėse įsitvirtinę karo vadai). Jų valdoma Ispanija kartais suskildavo į smulkias valstybes taifas, kartais juos sujungdavo vienos dinastijos (pvz., Almoravidų) valdžia.
12 a. pradžioje krikščionis suvienijo kovos su kitatikiais ideologija (nors ir iki tol pavieniai kariai atvykdavo kariauti su musulmonais; tai buvo krikščioniškos atgailos forma). Ją pirmiausia propagavo popiežiai (nuo 11 a. karų dalyviams pradėtos dovanoti indulgencijos, skelbiami kryžiaus žygiai, į Pirėnų pusiasalį kviečiami arba kuriami nauji kariniai ordinai: tamplierių, Santjago (Šv. Jokūbo), Montesos, Calatravos ordinas ir įtakingas Cluny vienuolynas.
12 a. antroje pusėje musulmonus suvienijo Almoravidai. Jie valdė neilgai. 1212 jungtinė Kastilijos, Aragono, Navaros ir Portugalijos kariuomenė sumušė musulmonus Navas de Tolosos mūšyje . Greitai Kastilija prisijungė visą Guadalquiviro upės slėnį, 1236 paimta Kordoba. Aragono valstybė plėtėsi į pietus palei Viduržemio jūros pakrantę, 1238 prisijungė Valensiją. 1249 rekonkista buvo baigta Portugalijoje. Vėliau karų buvo mažiau. Rekonkista baigėsi 1492 prisijungus Granados emyratą.