rekonstrùkcija (lot. reconstructio – atkūrimas), rekonstrãvimas, rašytinių šaltinių, nepaliudytų kalbos faktų ir struktūrų atkūrimas specialiais kalbotyros metodais. Skiriama išorinė ir vidinė rekonstrukcija. Išorinė rekonstrukcija remiasi giminiškų (t. y. tos pačios šeimos) kalbų lyginimu pagal lyginamosios kalbotyros metodiką, kuri pagrįsta kalbos vienetų (garsų, morfemų) kaitos dėsniais ir jų sistemiškais atitikmenimis. Taip atkurtos senovinės formos ir konstrukcijos žymimos žvaigždutės ženklu (pvz., mótė < *māter). Vidinė rekonstrukcija grindžiama vienõs kalbõs (platesne prasme – vienos kalbų ar dialektų grupės) sistemišku tyrimu: analizuojant kalbos vienetų tarpusavio santykius tam tikrais laikotarpiais ir lyginant tų laikotarpių duomenis stengiamasi nustatyti senovinę sistemos būklę. Vidinė rekonstrukcija remiasi nevienodoje aplinkoje vartojamų kalbos vienetų kaitos netolygumu, dėl kurio senoviniai elementai (archaizmai) išlieka greta naujadarų. Pagal senųjų kalbos elementų liekanas, taikant struktūralizmo metodus, atkuriama ankstesnė sistema. Lietuvių kalbos rekonstrukcijai ypač svarbūs tarmių duomenys.
Daugiausia pasiekiama derinant vidinę rekonstrukciją su išorine, t. y. lyginant ne tam tikrus giminiškų kalbų faktus, bet tose kalbose atliktõs vidinės rekonstrukcijos rezultatus. Taip išaiškinama senovinė kalbos vienetų, jų sistemų būklė ir jų kaitos santykinė chronologija. Tikrinti rekonstrukciją padeda kalbų tipologija.
2352