rekreãcinė geogrãfija, geografijos šaka, tirianti gamtinius ir žmonių sukurtus rekreacinius išteklius. Rekreacinėje geografijoje skiriami gamtiniai ištekliai: reljefas (kalnai, tarpekliai, urvai, slėniai, lygumos, salos, nerijos), vandens telkiniai (jūros, ežerai, lagūnos, upės), augalija (miškai, savanos, stepės, egzotinių augalų rūšys), sausumos ir vandens gyvūnija (endeminės ir egzotinės rūšys). Žmonių sukurti rekreaciniai ištekliai: svarbūs istoriniai architektūros paminklai, kultūrinės vertybės, muziejai, pramogų centrai ir parkai, kurortai, gydyklos, sveikatingumo centrai, istorinės ir modernios gyvenvietės, kultūriniai ir sportiniai renginiai, šventės, festivaliai, mugės. Rekreacinė geografija dažniausiai tiria visus išteklius kartu. Dar rekreacinė geografija tiria turistų srautus, jų struktūrą, kryptis, paklausą ir pasiūlą, organizavimo formas, keliavimo būdus (pėsčiomis arba sausumos, oro, vandens transportu), sezoniškumą.
žiemos sporto entuziastai (Keilbergo slidinėjimo centras, Čekija)
Lietuvoje
Lietuvoje rekreacinė geografija plėtojama Klaipėdos universitete, Vilniaus universitete, Lietuvos edukologijos universitete ir Mykolo Romerio universitete. Darbų iš rekreacinė geografijos yra parašę A. Armaitienė, P. Kavaliauskas, R. Povilanskas, S. Vaitekūnas, B. Žuromskaitė.
L: S. Vaitekūnas, R. Povilanskas Turizmo ir kelionių geografija Vilnius 2011.
2764