rekrùtai (vok. Rekrut < pranc. recruter – verbuoti), bendrinis į karo tarnybą paimtų neprivilegijuotųjų luomų civilių pavadinimas. Rekrutai į kariuomenę buvo imami įvairiais būdais – samdomi, pristatomi bajorų ir valdų administratorių, renkami bendruomenių, teritorijų valdytojų arba tiesiog prievarta. Yra žinoma ir nusikaltėlių rekrutavimo atvejų. Rekrutavimo forma priklausė nuo tarnybos laiko ir rekrutavimo masto. Puolamiesiems karams, kuriuose būdavo galimybė praturtėti plėšimo būdu, užteko savanoriškų verbavimo priemonių, nes rekrutus viliodavo tikėtinas uždarbis ir žygių romantika. Gynybinių karų ir rutininei tarnybai geriau tikdavo prievartinės arba pusiau prievartinės formos, susijusios su žemės valdytojų prievolėmis. 18 a. Prūsijos karalystėje ir Rusijos imperijoje, kur karių padėtis buvo artima vergovei, paplito kraštutinės rekrutavimo priemonės (rekrutai gaudomi, į tarnybos vietas vedami sukaustyti grandinėmis, baudžiami mirties bausme už pabėgimą). Rekrutai dažniausiai neturėjo karinės uniformos arba turėjo tik jos elementų, buvo neginkluoti. Tik po tam tikro laiko supažindinti su svarbiausiomis tarnybos taisyklėmis ir papročiais, išmokyti judesių ir klausyti komandų, davę priesaiką rekrutai tapdavo kareiviais.
16–18 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dažniausiai buvo taikytas savanoriškas rekrutavimo būdas – būsimieji kariai būdavo viliojami pažadais ir uniforma. 16 a.–17 a. pirmos pusės bandymai sukurti rinktinių tarnybą didelės naudos nedavė. Tik per 17 a. antros pusės ir 18 a. pirmos pusės karus imtasi griežtesnių rekrutų rinkimo priemonių. 17–18 a. rekrutai buvo verbuojami ne tik į valstybinę, bet ir pavietų (teritorinę) arba privačias kariuomenes. Vykdant Ketverių metų seimo (1788–92) reformas, nerandant pakankamai savanorių, Prūsijos karalystės pavyzdžiu 1790 buvo įvestas teritorinis prievartinis kariuomenės komplektavimas – kantonų sistema: žemvaldžiai pagal gyventojų skaičių turėjo pristatyti reikiamą skaičių kantonistų. Dažniausiai nuo 10–15 kiemų būdavo skiriamas 1 rekrutas. 18 a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rekrutus rinkdavo visos šalį užėmusios kariuomenės, verbuotojai užklysdavo ir iš gretimos Prūsijos karalystės. Ypač sunki kariuomenės komplektavimo sistema buvo Rusijos imperijos valdomoje Lietuvoje: prievarta į kariuomenę paimti rekrutai turėjo tarnauti iki 25 m., todėl stengėsi prievolės vengti, iš kariuomenės bėgti arba žalotis. 1874 per D. Miliutino reformas Rusijos imperijoje buvo įvesta visuotinė karo prievolė, rekrutus pakeitė šauktiniai.
Mažosios Lietuvos lietuviai (lietuvininkai) į kariuomenę rekrutais (naujokais) pradėjo stoti 17 a. antroje pusėje, kai Prūsijos kunigaikštystės valdovai sukūrė nuolatinę kariuomenę. Prūsijos karalius Frydrichas II Didysis (1740–86) nustatė naujus kariuomenės formavimo principus – karių pagrindinę dalį sudarė kaimiečiai. Apskričių valdžios padedami dažniausiai rekrutus rinko mobilūs husarų būriai: naktį apsupę kaimą jie surinkdavo visus vyrus, dvarininkų nurodytus ir tinkamus karinei tarnybai imdavo į rekrutus. 1814–16 per D. Scharnhorsto ir A. Gneisenau karinę reformą rekrutų kariuomenės Prūsijos karalystėje atsisakyta, įvesta visuotinė karinė tarnyba.
Visais laikais rekrutų svarbiausios problemos buvo menkos žinios apie jų laukiantį gyvenimą, stresas staiga pablogėjus gyvenimo sąlygoms, nežmoniškas seniau tarnaujančiųjų elgesys, žiaurios bausmės, skatinančios dezertyruoti.
2156