rekvizcija (lot. requisitio – reikalavimas), priverstinis negrąžintinas turto paėmimas visuomenės poreikiams atlyginant jo vertę savininkui ar valdytojui. Rekvizicija gali būti vykdoma stichinių nelaimių, karo, epidemijų, epizootijų ir kitais ypatingais atvejais siekiant užtikrinti visuomeninį interesą. Sprendimą dėl rekvizicijos dažniausiai priima valstybės institucijos, laikydamosi teisės aktų nustatytos tvarkos. Išnykus priežastims, dėl kurių turtas buvo rekvizuotas, atlyginama nedelsiant vadovaujantis įvertinimu. Ginčai dėl rekvizuoto turto sprendžiami teismine tvarka.
LIETUVOJE per 1812 Prancūzijos–Rusijos karą maisto produktų, pašarų, arklių, transporto priemonių rekvizicijų griebėsi Lietuvą užėmusi Prancūzijos kariuomenė. Per Pirmąjį pasaulinį karą rekvizicijas taikė Rusijos imperijos kariuomenė, ypač plačiai – 1915 beveik visą Lietuvą okupavusios Vokietijos administracija. Specialiais potvarkiais gyventojams ji nustatė labai mažas maisto produktų vartojimo normas, reikalavo atiduoti beveik visą bulvių, kitų daržovių, javų, pupų, žirnių, dobilų ir kitą 1915 derlių, 1914 derliaus likučius. Buvo surašomi arkliai, karvės, kiti gyvuliai ir prireikus okupacinės administracijos potvarkiais atimami. Imtasi transporto priemonių, metalo, metalinių (ypač spalvotųjų metalų) daiktų (net durų, langų varinių rankenų) rekvizicijos. Rekvizicijoms palengvinti 1916 pradžioje labai suvaržyta prekyba maisto produktais (leista tik apskrities viršininkams ir jų įgaliotiems asmenims), uždrausta be okupacinės administracijos leidimo skersti gyvulius. Už rekvizicijos potvarkių nevykdymą gyventojai buvo baudžiami iki 10 000 markių baudomis ir kalėjimu, neretai vietoje arba karo lauko teismo nuosprendžiu sušaudomi. Tam tikra rekvizicijos forma tapo okupacinės kariuomenės kareivių plėšikavimai; buvo atimami gyvuliai, paukščiai, lašiniai, mėsa, miltai, grūdai, kiti maisto produktai, pašarai, drabužiai, avalynė, audiniai.
Tam tikros rekvizicijos Lietuvos Vyriausybė ėmėsi per Nepriklausomybės karą (1918–20). 1920 pradžioje priimtas Rekvizicijų įstatymas, 1921 pradžioje – Rekvizicijų ir nepaprastų mokesčių įstatymas. 1939 10 Lietuvai atgavus Vilnių ir Vilniaus sritį daugelyje apskričių kariuomenės reikmėms buvo vykdoma arklių ir vežimų rekvizicija.
Į Pirmojo pasaulinio karo Vokietijos okupacinės valdžios rekvizicijas buvo panašios 1940 06 SSRS okupavus Lietuvą 1941 pradžioje valstiečiams paskirtos didžiulės (dažniausiai neįvykdomos) grūdų pyliavos. Sovietinė valdžia kitose SSRS vietose išbandyta priemone siekė Lietuvos valstiečius nuskurdinti, įbauginti ir vėliau suvaryti į kolūkius. Per SSRS–Vokietijos karą maisto produktų, arklių, transporto priemonių rekvizicijas vykdė ir joms prilygstančių pyliavų reikalavo Vokietijos karinė ir civilinė administracija, nuo 1944 antros pusės – Lietuvą okupavusi SSRS kariuomenė ir sovietinė administracija. Už rekvizicijos vengimą buvo baudžiama piniginėmis baudomis, kalėjimu, kartais net sušaudoma.
Atkūrus nepriklausomybę Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino Transporto priemonių, kito kilnojamojo ar nekilnojamojo turto rekvizicijos ir (ar) laikinojo paėmimo, laikinai paimto turto grąžinimo ir atlyginimo už rekvizuotą ir (ar) laikinai paimtą turtą tvarkos aprašą, Ginklų, šaudmenų ir sprogmenų rekvizicijos ir (ar) laikinojo paėmimo, saugojimo, grąžinimo ir atlyginimo už jų rekviziciją ir (ar) laikinąjį paėmimą tvarkos aprašą, Nuodingųjų ir psichiką veikiančių (narkotinių, psichotropinių) medžiagų rekvizicijos ir (ar) laikinojo paėmimo, saugojimo, grąžinimo ir atlyginimo už jų rekviziciją ir (ar) laikinąjį paėmimą tvarkos aprašą (visi trys 2014, pakeitė Daiktų ir (ar) kito turto laikino paėmimo (laikino atlygintino panaudojimo) ir (ar) rekvizicijos nuostatus, 2003). Šie aprašai reglamentuoja rekvizicijos organizavimą, valstybės ir savivaldybių institucijų, juridinių bei fizinių asmenų pareigas ir teises pasirengimo daiktų ir (ar) kito turto, civilinėje apyvartoje esančių ginklų, šaudmenų ir sprogmenų, t. p. nuodingųjų ir psichiką veikiančių (narkotinių, psichotropinių) medžiagų rekvizicijai ir jos vykdymo metu valstybės teritorijoje paskelbus mobilizaciją, įvedus karo ar nepaprastąją padėtį. 2015 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas Mobilizacijos planų rengimo tvarkos aprašas, nustatantis Ginkluotųjų pajėgų, Krašto apsaugos ministerijos, civilinių mobilizacijos institucijų, Civilinių mobilizacijos institucijų mobilizacijos jungtinio ir Valstybės mobilizacijos planų rengimo, keitimo ir jų kopijų pateikimo suinteresuotiems asmenims tvarką. Rekvizicija vykdoma pagal galiojančius mobilizacijos planus, kurie tikslinami kasmet, analizuojant rekvizicinį poreikį (materialinių vertybių kiekis, kurio reikia, kad funkcionuotų ginkluotųjų pajėgų karo meto struktūros ir būtų garantuotas valstybei gyvybiškai svarbių funkcijų vykdymas karo ar nepaprastosios padėties atveju). Už rekvizicijos planų rengimą atsako: valstybėje ir apskrityje – Mobilizacijos departamento prie Krašto apsaugos ministerijos, savivaldybėse – savivaldybės administracijos direktorius, dėl valstybei gyvybiškai svarbių funkcijų – atsakingos institucijos vadovas. Įvedus karo ar nepaprastąją padėtį, paskelbus mobilizaciją pranešami rekvizuotinų daiktų ir kito turto sąrašai. Savininkas (valdytojas) privalo pristatyti rekvizuotinus daiktus ir kitą turtą mobilizacinėje paskyroje nurodytu laiku į surinkimo punktą, kur jis perduoda rekvizuojamąjį turtą, t. p. jo nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų kopijas rekvizicijos komisijai. Priimant daiktus ir kitą turtą surašomas rekvizicijos aktas 2 egzemplioriais (po vieną savininkui ar valdytojui ir rekvizicijos komisijai). Rekvizicijos akte nurodomas valstybės įsipareigojimas atlyginti už rekvizuotus daiktus ir kitą turtą pagal jų įvertinimą.