relaksãcija (lot. relaxatio – susilpnėjimas, sumažėjimas), žmogaus organizmo gebėjimas atpalaiduoti raumenis (fizinis atsipalaidavimas po sunkaus fizinio darbo) ir panirti į ramybės būseną, nusiraminti (psichinis atsipalaidavimas po didelių dvasinių išgyvenimų). Relaksacija gali būti nevalinga (pvz., žmogus atsipalaiduoja užmigdamas) arba valinga (taikant specialias psichofizines metodikas, pvz., žmogus atsisėda arba atsigula ir įsivaizduoja aplinkybes, kurios jam kelia ramybės pojūtį). Dėl dažnos raumenų įtampos gali atsirasti psichosomatinio (psichosomatika) pobūdžio kraujotakos, endokrininių, virškinamojo trakto, onkologinių sutrikimų, silpsta imuninė sistema, patiriamas stresas. Pagal tam tikrų raumenų grupių įtampą galima spręsti apie žmogaus psichikos būseną. Vienas relaksacijos mokymo metodų yra grįžtamojo ryšio nustatymas: prietaisai fiksuoja žmogaus bioelektrinio aktyvumo lygį (tarp galvos smegenų ir visų raumenų yra abipusis ryšys – smegenys siunčia kūno raumenims impulsus, šie signalizuoja galvos smegenims apie savo būseną; kuo labiau įtempti kūno raumenys, tuo dažniau signalai ateina į smegenis), tiriamasis supažindinamas su gautais duomenimis. Išmokti atsipalaiduoti padeda koncentruoto atsipalaidavimo technika, autogeninė treniruotė, hipnozė, joga, meditacija, judesių terapija. Atsipalaidavęs žmogus nustoja eikvoti energiją tam tikrų raumenų įtampai palaikyti, lengviau valdo dėmesį, tampa ramus, stabilizuojasi jo psichika ir psichiniai procesai, teigiamai veikiama emocinė ir protinė būklė, atsiranda vidinė ramybė.
Relaksacija ypač paplito 20 a. antroje pusėje Jungtinių Amerikos Valstijų gydytojui H. Bensonui išleidus knygą Relaksacijos valdymas (The Relaxation Response 1975).