reliatyvstinė astrofzika, astrofizikos šaka, tirianti didelių energijų būsenas ir reiškinius Visatoje, kurių paaiškinimui klasikinės mechanikos bei Newtono gravitacijos dėsnių nepakanka, todėl taikomos specialioji ir bendroji reliatyvumo teorijos. Tyrimų objektas – paties didžiausio tankio dangaus kūnai (neutroninės žvaigždės, baltosios nykštukės), ribiniai erdvės ir laiko reiškiniai (juodosios skylės, erdvėlaikio dinamika, gravitacinės bangos), energingosios, milžiniškais greičiais skriejančios dalelės (kosminiai spinduliai, neutrinai, gama spinduliai ir jų žybsniai), patys stipriausi magnetiniai laukai (magnetarai), kompaktiškieji medžiagos telkiniai (aktyvieji galaktikų branduoliai, kvazarai, medžiagos čiurkšlės) ir kita. Reliatyvistinės astrofizikos pradžia siejama su vokiečių fiziko K. Schwarzschildo teoriniais kompaktiškos masės (juodosios skylės) gravitacinio lauko tyrimais (1915). Lietuvoje šios srities teorinius tyrimus pradėjo ir sėkmingai plėtoja K. Pyragas ir jo mokiniai (juodosios skylės, erdvėlaikio struktūra ir kita).
1856