reliatyvzmas (lot. relativus – santykinis), metodologinis principas, teigiantis, kad nėra absoliučiai, visuotinai teisingo ar vertingo požiūrio. Bet kuris požiūris ar įsitikinimas turi tik santykinę, subjektyvią reikšmę – jo teisingumas priklauso nuo taikymo aplinkybių, asmens socialinių, kultūrinių nuostatų ar įgimtų savybių. Kitaip nei skepticizmas, kuris taip pat neigia, kad egzistuoja absoliuti tiesa, reliatyvizmas neneigia tiesos galimybės. Anot reliatyvistų, yra ne viena, bet daug tiesų.
Yra įvairių reliatyvizmo rūšių. Kognityvinis reliatyvizmas neigia, kad įmanoma objektyviai pažinti tikrovę – kiekvienas pažinimas yra subjektyvus. Nė viena tiesos sistema nėra pranašesnė už kitą. Etinis reliatyvizmas teigia, kad neegzistuoja absoliučiai teisingų moralės normų ir taisyklių, moralės normos teisingos tik tam tikrai socialinei grupei. Situacinis reliatyvizmas teigia, kad tai, kas yra gera ar bloga priklauso nuo aplinkybių – tas pats dalykas vienu metu gali būti geras, kitu – blogas. Estetinis reliatyvizmas neigia, kad egzistuoja visuotinis grožio kriterijus. Viena reliatyvizmo rūšių yra subjektyvizmas, absoliutinantis subjekto reikšmę pažinimui ir kitoms veiklos sferoms.
Reliatyvizmas buvo žinomas jau antikoje. Senovės graikų sofistas Protagoras teigė, kad galima įrodyti du vienas kitam prieštaraujančius teiginius, todėl visos tiesos yra santykinės ir žmogus yra visų tiesų matas. Reliatyvizmas būdingas postmodernizmui, kai kuriems 20 amžiaus mokslo filosofijos atstovams (T. S. Kuhnui, P. K. Feyerabendui, W. V. O. Quine’ui ir kitiems).