relgijos antropològija, mokslas, tiriantis religijas antropologijos metodais. Religinės praktikos ir tikėjimai, dominuojančios religijos ir jų modifikacijos, atšakos, naujai besiformuojančių, sinkretinių ir kitų religijų apraiškos visuose visuomenės sluoksniuose ir grupėse tiriama dažniausiai etnografiniu metodu, daugiausia dėmesio kreipiama į religinę patirtį ir tikėjimą, o ne į oficialią religinę praktiką.
Religijos antropologijos pradininkas E. B. Tyloras veikaluose Pirmykštė kultūra (Primitive culture 2 t. 1871 21873) ir Antropologija (Anthropology 1881) pateikė animistinę religijos raidos teoriją. Vėliau keliautojai iš Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ėmė aprašinėti ir tyrinėti beraštes primityviomis (laukinėmis) sąlygomis gyvenančias visuomenes. J. G. Frazeris veikale Aukso šakelė (The Golden Bough 12 t. 1907–15) taikė lyginamąją folkloristinę mitų analizę, R. R. Marettas (1866–1943) iškėlė ikianimistinę (preanimizmas) religijos raidos hipotezę. Šių ir kitų antropologų kelionių užrašai ir tyrinėjimai turėjo daug įtakos besiformuojančiai religijotyrai ir kitoms mokslams, siekiantiems paaiškinti religijos fenomeną, – sociologijai (É. Durkheimas), socialinėms ir ekonomikos teorijoms (P. J. A. von Feuerbachas, K. Marxas, F. Engelsas, M. Weberis), psichoanalizei (S. Freudas, C. G. Jungas). É. Durkheimo religijos teorija turėjo įtakos daugeliui prancūzų antropologų ir sociologų (M. Mausso, L. Lévy‑Brühlio) ir indoeuropeisto G. Dumézilio tyrinėjimams. Religinių ritualų tyrinėjimams daug įtakos turėjo pranc. antropologo A. van Gennepo (1873–1957) veikalas Perėjimo ritualai (Les rites de passage 1909). M. Weberis pabrėžė religinių įsitikinimų sąsają su etika ir ekonominės veiklos sąsają su etika. K. Marksas, remdamasis L. Feuerbacho teiginiu, kad dievai yra žmonių atspindžiai, aiškino, kad religija įtvirtina socialinę ir ekonominę nelygybę ir išnaudojimą. S. Freudas religiją aiškino remdamasis psichoanalize. Difuzionistai (F. Boasas, F. Graebneris, W. Schmidtas, B. Malinowskis, A. R. Radcliffe’as‑Brownas) atmetė evoliucionistinę religijų teoriją, pabrėžė religijos (ar jos elementų) bruožų plitimą, teigė, kad religijų panašumai turi būti aiškinami religijos sklaida, o ne jos evoliucija. Britų antropologas E. E. E. Pritchardas (1902–73) siekė panaikinti ankstyvojoje antropologijoje įsitvirtinusį kultūrų skirstymą į primityvias, arba pirmykštes, ir modernias. Prancūzų antropologas struktūralistas C. Lévi‑Straussas, britų antropologai M. Douglas (1921–2007), V. Turneris (1920–83), S. Tambiahas (1929) ir Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas R. Redfieldas (1897–1958) teigė, kad ir labai skirtingose kultūrose nėra fundamentalių skirtumų tarp mentalinių ir socialinių procesų. Prancūzų antropologas Ph. Descola (1948) įvedė natūralizmo sąvoką, teigė, kad natūralizmas, animizmas ir totemizmas yra kultūros santykio su gamta tipai. Jungtinių Amerikos Valstijų antropologas C. Geertzas (1926–2006) religiją traktavo kaip simbolinę kultūros sistemą. Šiuolaikinė religijos antropologija religiją nagrinėja psichoanalitiniu (J. Lacanas), filosofiniu (M. Foucault, R. Rorty, P. de Manas), kultūrologiniu (J. Butler, S. Žižekas, H. Bhabha, H. Gatesas) požiūriu. Prancūzų kultūrologas R. Girard’as (1923) suformulavo kultūros ištakų teoriją, aiškinančią šventybės pirminę sąsają su pirmykščiu mitiniu smurtu, kylančiu iš pirminio mimetinio troškimo. Jis siekė pagrįsti atpirkimo koncepciją, teigė, kad atpirkimas (atpirkimo aukos, atpirkimo ožio vaizdiniai) yra visų religijų pagrindas. Dalis antropologų psichoanalizės metodu tyrinėjo šamanizmą, atliko lyginamąsias kultūros studijas. Antropologijos metodais imtas tyrinėti ir tantrizmas. Šie tyrinėjimai susiję ir su 20 a. 8–9 dešimtmetyje vykdytais postkolonializmo tyrinėjimais ir postkolonialistine kultūros kritika, turėjusia daug įtakos daugeliui antropologinių ir jomis grįstų religijos teorijų kritikai. Su šia religijos kritika sietina ir klasikinių religijotyros teorijų, ypač religijos fenomenologijos, kritika. Literatūrinis kriticizmas, lingvistinis posūkis filosofijoje, lyčių studijų teorijos turėjo įtakos religijos studijoms, imta dekonstruoti klasikinės religijotyros kategorijas ir sąvokas – religija, šventybė, pasaulietiškumas, tikėjimas, mitas, magija, ritualas, raganystė, – priešpriešinti jų konstruktyvistinį, istoriškai kintantį, dinamišką pobūdį klasikiniam esensialistiniam. Imta reflektuoti ankstesnių antropologinių religijotyrinių teorijų sukurtas opozicijas (modernus–primityvus, laukinis–civilizuotas, religija–magija) ir jas vertinti taikant antropologijos metodus įvairiems religiniams reiškiniams, jų grupėms jau ne beraštėse visuomenėse, bet visose visuomenėse ir visuose jų sluoksniuose gyvoje, konkrečioje kasdienybėje; labiausiai domėtasi įvairiais kontroversiškais subkultūriniais religiniais reiškiniais.
20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje religijos antropologija religiją laiko specialių bruožų turinčia kultūrine žmogaus veikla ir tyrinėja jos konkrečius pasireiškimus, performuluoja ir naujai interpretuoja daugelį antropologų naudotų aprašomųjų ir klasifikacinių kategorijų, taiko kritines socialines ir humanitarines teorijas; svarbiausi atstovai: W. D. O’Flaherty (g. 1940), D. L. Carrasco (g. 1949), C. W. Bynum (g. 1941), W. B. Lincolnas (1938–2000).
565