relgijos filosòfija, religijos filosofinis aiškinimas. Religijos filosofijos pagrindas, kitaip nei religinės filosofijos, yra ne tikėjimas, bet protas. Religijos filosofijos apraiškų yra antikinėje filosofijoje, bet kaip filosofijos disciplina susiformavo naujaisiais laikais, atsiskyrusi nuo teologijos. Šios (kaip ir religinės filosofijos) pagrindas yra tikėjimas, o religijos filosofijai tai yra nagrinėjimo objektas. Naujaisiais laikais buvo pabrėžiama proto universalumas ir religijos partikuliarumas; pasaulio aiškinimas buvo paremtas universaliu protu, o religija tapo tik tam tikra jo dalimi. Viduriniais amžiais tikėjimo ir proto santykis buvo grindžiamas Augustino formuluote suprask, kad tikėtum, tikėk, kad suprastum, buvo siekiama suvienyti protą ir tikėjimą, pažinimą ir religiją. Religijos filosofijos atsiradimas yra siejamas su B. Spinozos filosofija. B. Spinoza apvertė tikėjimo ir proto santykį ir teigė, kad filosofija ir teologija neturi nieko bendra, nes filosofijos siekis yra tiesa, o tikėjimo – klusnumas ir pamaldumas. Remdamasis tik prigimtiniu protu paneigė religijos pažintinę vertę ir atvėrė galimybę religiją redukuoti į etiką. Šią kryptį išplėtojo I. Kantas, jis religiją įtraukė į etinę sistemą ir teigė, kad religija neturi peržengti praktinio proto ribų. F. D. E. Schleiermacheris religiją traktavo tik kaip jausmą, kaip visatos patirties sritį. G. W. F. Hegelis religiją įtraukė į absoliutaus žinojimo sistemą ir istorinį absoliučios dvasios judėjimą į save pačią. 20 amžiaus pradžioje atsirado kraštutinių religijos redukcijų į socialinę plotmę.L. Feuerbachas religiją redukavo į antropologiją, o K. Marxas – į socialinius skurdo santykius; čia religija traktuojama kaip visuomenės istorijos raidos klaida ar liaudies opijus.
19–20 amžiuje buvo dar aiškiau apibrėžta religijos filosofijos objektas ir metodai. Svarbiausiu buvo skiriama žmogus ir jo religinė patirtis, religiją imta nagrinėti kaip fenomeną. B. Welte religijos filosofiją traktavo kaip filosofinį mąstymą, kurio objektas yra religija, – žmogaus santykis su Dievu ar dieviškumo sfera. Tiek religijos filosofijai, tiek teologijai šio santykio nagrinėjimas yra pagrindinis tikslas, bet religijos filosofija akcentuoja žmogų ir apsiriboja jo patirtimi. Tokiai religijos filosofijos sampratai daugiausia įtakos turėjo S. A. Kierkegaard’o filosofija. Jis skyrė religiją kaip tikybą (etiką) ir religiją kaip tikėjimą. Šį traktavo kaip egzistencinį absoliutų individo santykį su absoliutu. Sąlygas išplėsti žmogaus religinės patirties analizę sudarė fenomenologinis religijos filosofijos posūkis (R. Otto, M. Scheleris, M. Eliade). R. Otto svarbiausiame veikale Šventybė (Das Heilige 1917) išskyrė racionaliuosius ir iracionaliuosius religijos momentus ir nagrinėjo šventybės kaip numinosum patyrimo struktūras. Tuo remdamasis M. Eliade įtvirtino sacrum ir profanum skirtumą ir fenomenologinį religijos aprašymą pritaikė religijotyrai ir lyginamajai religijų analizei. Egzistencinius aspektus 20 amžiuje įvairiai plėtojo neotomizmas (J. Maritainas, C. Ninkas, K. Rahneris pabrėžė metafizinį religijos aspektą), protestantų teologai (K. Barthas, P. Tillichas), neohebraiškoji tradicija (M. Buberis, E. Lévinas santykį su Dievu traktavo kaip grynai asmenišką Aš‑Tu, arba etinį, santykį). 20 amžiaus pradžioje transcendentalinę religinės sąmonės analizę plėtojo neokantizmas (P. Natorpas, H. Cohenas). Nuo 20 amžiaus viduryje religijos filosofijai turėjo įtakos fenomenologijos hermeneutinės modifikacijos (M. Heideggeris) – religijos filosofija daugiausia dėmesio skyrė žmogaus santykiui su prasme (B. Welte, A. Maceina). Ši religijos filosofijos kryptis ypač išsiplėtojo 20 amžiaus pabaigoje nagrinėjant religijos grįžimo pobūdį, sekuliarizaciją kaip prasmės praradimo, nykimo, pasisavinimo struktūrą (J. Derrida, G. Vattimo). Socialiniu aspektu šiuolaikinėje vis daugiau dėmesio skiriama sekuliarizacijai ir postsekuliaraus amžiaus nagrinėjimui (Ch. M. Tayloras, J. Habermasas).
L: A. Maceina Religijos filosofija Vilnius 21990; K. Wuchterl Religinis protas: Analizė ir kritika Vilnius 1994; M. Eliade Šventybė ir pasaulietiškumas Vilnius 1997; A. Jacopozzi Religijos filosofija Vilnius 1997; J. Derrida, G. Vattimo Religija Vilnius 2000; B. Welte Religionsphilosophie Freiburg 1978; Ch. Taylor A Secular Age Cambridge 2007.
718