relgijos sociològija, sociologijos šaka, tirianti religijos ir visuomenės tarpusavio poveikį, religijos poveikį socialinei elgsenai, religinę motyvaciją. Religijos sociologija, kitaip nei teologija, psichologija, fenomenologija, netiria subjektyviosios religinės elgsenos, Dievo sampratos, žmogaus santykio su juo, transcendentinių reiškinių. Kaip mokslo dalykas pradėjo formuotis 19 amžiaus viduryje. Religijos sociologijos pradininkais ir svarbiausiais atstovais laikomi prancūzų filosofas A. Comte’as, prancūzų sociologas É. Durkheimas ir vokiečių sociologas M. Weberis. A. Comte’o suformuota koncepcija religiją laiko reiškiniu, kuris yra visuomenės gyvenimo dalis, bet laikui bėgant tampa nereikalinga ir išstumiama mokslo žinių. Ši mintis tapo sekuliarizacijos pagrindu. A. Comte’as teigė, kad religija individui suteikia tapatumo jausmą, kurio reikia ne tik individualybei, bet ir socialinio gyvenimo vienybės jausmui palaikyti. É. Durkheimas veikale Elementariosios religinio gyvenimo formos (Les Formes élémentaires de la vie religieuse 1912) religiją laiko vienu pagrindinių veiksnių, kuris integruoja visuomenę į visumą, individus suvienija į dorinę bendruomenę ir padeda stiprinti socialinę vienybę. M. Weberis veikaluose Protestantiškoji etika ir kapitalizmo dvasia (Die protestantische Ethik und der Geist des Kapitalismus 1905) bei Ekonomika ir visuomenė (Wirtschaft und Gesellschaft 1922) teigė, kad religija gali veikti kaip konservatyvi jėga, socialinės raidos kliūtis, bet kartu ji veikia kaip vienas socialinės dinamikos veiksnių. Religijos pagrindinė funkcija – racionalizuoti, įprasminti individo veiklą. Religija stipriai veikia individo veiklą, vis dėlto pirmiausia M. Weberis religiją laiko socialinių pokyčių veiksniu. Šiuolaikiniai religijos sociologijos tyrėjai (Jungtinių Amerikos Valstijų religijos sociologai P. Bergeris, Ch. Y. Glockas, R. Starkas, vokiečių sociologas T. Luckmannas ir kiti) religiją tiria kaip socialinį reiškinį, kuris leidžia individui ribines prasmes sujungti į sistemą, pastebėti naujas religijos formas (vadinamąsias nematomas religijas) ir nustatyti religijos poveikį individo kasdieniam gyvenimui.
LIETUVOJE religijos sociologijos tyrimus atlieka Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centras, Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centras. Žymiausios tyrėjos – Ž. Advilonienė, M. Ališauskienė. Svarbiausi veikalai: Ž. Advilonienės Katalikiškasis religinis tapatumas Lietuvoje (2006), M. Ališauskienės Naujųjų religijų raiška ir ypatumai Lietuvoje (2009), Ž. Advilonienės, A. Budriūnaitės, V. Daugirdienės Neordinarinės religinės patirties samprata ir raiška Lietuvoje (2010).
834