relgijų istòrija, mokslas, tyrinėjantis religijos kilmę. Pradėjo klostytis apie 19 a. vidurį, pradininkas britų ir vokiečių filologas, orientalistas F. M. Mülleris. Tyrinėjimuose dažniausiai remtasi evoliucine (evoliucionizmas) samprata. Analizuota įvairių religijų istorija, raida, nusakant esmines idėjas ir jausmus, sudarančius religinę patirtį. Evoliucinio metodo šalininkai (E. B. Tyloras, R. R. Marettas, 1866–1943, J. Lubbockas, 1834–1913, J. G. Frazeris ir kiti) gilinosi į pirmykštes (egzistavusias iki rašto atsiradimo, arba tautų, neturėjusių rašto, religijas; dar religijų tipai) ir istorines (aprašytas istoriniuose šaltiniuose, pasaulines) religijas, siekdami atskleisti universalią religijos kilmę ir raidą. Ankstyviausius religijos raidos etapus jie įvardijo skirtingai: E. B. Tyloro teigimu, tai animizmas (animizmas), R. R. Maretto – mana (mana), J. Lubbocko – ateizmas, J. G. Frazerio – magija. 19 a. pabaigoje evoliucijos teorijos atsisakyta, bet jos atstovų pradėtas tyrinėjimas, kaip žmogus suvokia pasaulį, išliko svarbus religijų istorijai.
19 a. pabaigoje religijų istorija plėtojosi 2 kryptimis: daug dėmesio skiriama pirmykštėms religijoms ir jų tarpusavio santykiams; pradėta domėtis ST ir Izraelio tautos istorija pabrėžiant jų priklausomybę nuo kitų Vidurio Rytų regiono religijų. Pirmosios krypties atstovai (F. Ratzelis, L. Frobenius, F. Gräbneris, 1877–1934) daugiausia dėmesio skyrė istoriniams geografiniams tyrinėjimams, kūrė istorines kultūrines ir religines struktūras, aiškindami jas kultūrinių elementų migracija. Buvo nustatyta, jog religiniai reiškiniai tautų kultūrose pasklinda iš vieno centro dėl tautų migracijos; pabrėžiamas kultūrų istorinis ryšys. Antrosios krypties atstovai (H. Gunkelis, 1862–1932, H. Gressmannas, 1877–1927, H. Useneris, 1834–1905, R. Reitzensteinas, 1861–1931, W. Boussetas, 1865–1920) naudojo tik istorinį metodą, nuodugniai ieškojo istorijos istorijoje, parodydami religijų giminingumą, panašumus, siekdami nustatyti jų kilmę ir sąsajas, taip atskleisdami vienos religijos kilmės priklausomybę nuo kitos. Buvo siekiama sukonstruoti religinių struktūrų darinį, išsidėsčiusį visame Vidurio Rytų regione, nurodant kai kuriuos pagrindinius elementus, galinčius atskleisti religijų sąsajas. Laikantis istorinio metodo analizuota šaltiniai (šventieji raštai, svarbiausi dokumentai) originalo kalba, tyrinėta religijos istorijos raida, vidiniai pokyčiai. Siekta išlaikyti neutralumą ir objektyvumą, atmesti bet kokias ideologijas, dažniausiai gilintasi tik į kurią nors tyrinėjimų sritį. Ilgainiui istorinio metodo nebepakako (nors remiantis juo tiksliausiai atskleidžiami religijų įkūrėjai, istoriniai laikotarpiai, per kuriuos susiformavo šventieji tekstai, tikėjimo doktrinos, bet išsamiai ištyrinėti galima tik vieną religiją), o dėl gausybės religinio fakto interpretacijų jis prarado savarankiškumą.
20 a. buvo išplėstas religijų istorijos objektas: tyrinėjama daugybė religijų istorijoje, pats religijos fenomenas. Siekiama išvengti redukavimo, turimus duomenis pateikti objektyviai, naudoti tinkamus metodus. Sparčiai plėtojantis psichoanalizei ir sociologijai jų metodai buvo pradėti taikyti religijų istorijoje. Šie mokslai religinį faktą interpretuoja pagal savo studijuojamo dalyko struktūrą, todėl į religiją yra žvelgiama iš funkcionalistinės arba struktūrinės pozicijos, t. y. teigiama, kad religija visuomenėje atlieka tam tikrą funkciją ir yra sukonstruota pagal tam tikrą struktūrą, kuri negali būti atmesta. Dieviškąjį transcendentalumą galima atmesti, bet visuomeninės religinės struktūros – ne, nes ji yra esminė visuomenės dalis, be kurios ši negalėtų funkcionuoti. Todėl šios studijos, nors tyrinėja pirmiausia žmogų ir visuomenę, iš dalies priklauso religijų istorijai, nes susiduria su religiniu reiškiniu, kurio neįmanoma eliminuoti. Sociologas É. Durkheimas religijas tyrinėjo sociologiniu funkcionalistiniu aspektu. Anot jo, religija atlieka visuomeninę funkciją, nes visuomenė lemia religinę elgseną, o žmogus religines idėjas orientuoja į Dievą, todėl šios idėjos yra teisingos ir būtinos. Religijos funkcija yra suvienyti visuomenę, padėti veikti ir gyventi. R. Otto, G. Dumézilio, M. Eliade’s veikalai suformavo naują religijų istorijos suvokimą. R. Otto konstatavo, kad religijose yra racionalių ir neracionalių elementų: racionalumas apibrėžia religiją sąvokomis ir predikatais, o neracionalumas siekia atskleisti religijos esmę, kuri nepaklūsta racionaliam suvokimui. Remdamasis numinosum kategorija (pamatiniu šventybės aiškinimo elementu – nepaaiškinama ir neredukuojama kategorija, kurią galima tik pažinti, o ne išmokti), jis pristato religijos patirtis. M. Eliade atmetė religijos tyrinėjimus, kurie remiasi religine patirtimi (ją vadino psichologizavimu) ir akcentavo religinius reiškinius. Anot jo, šventybė pasirodo ne tik per potyrį ar daiktą, bet jų sąsajas. Religijų istorijoje yra daugybė šventybės apsireiškimų (hierofanijų).
21 amžiaus pradžioje religijų istorija naudoja įvairius metodus, yra susijusi su humanitariniais ir socialiniais mokslais (ypač kultūrine antropologija).
2693