relginis áuklėjimas, kurios nors religijos pažiūrų ir įsitikinimų formavimas. Religinio auklėjimo tikslas – išugdyti religingą asmenybę, kuri galėtų aktyviai dalyvauti religinės bendruomenės dvasiniame, doroviniame ir kultūriniame gyvenime, išgyventi emocinius ryšius su dievybe, įgytą dvasingumo patirtį realizuoti savo santykiuose su pasauliu ir žmonėmis. Kiekviena religija savo Dievo vardu teigia dorinių įstatymų, principų ar taisyklių šventumą, siekia įdiegti dorovę į žmonių elgesį ir veiklą, todėl religinis auklėjimas turi praktinę visuomeninę reikšmę.
LIETUVOJE pagal Konstitucijoje įtvirtintą religijos laisvės principą ir atsižvelgiant į prigimtinę tėvų teisę suteikti vaikams religinį auklėjimą mokyklose sudaromos sąlygos mokyti tradicinių religijų. Pagal Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (1995) Lietuvoje išskiriamos 9 tradicinės religijos, susijusios su krašto istorija ir kultūra: lotynų apeigų katalikų, graikų apeigų katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų, ortodoksų (stačiatikių), sentikių, judėjų, musulmonų sunitų ir karaimų. Katalikų ir kitų konfesijų tikybos mokymą apibrėžia Švietimo įstatymas (2003). Pagal jį iš privalomos dorinio ugdymo disciplinos mokiniai renkasi tikybos arba etikos pamokas (mokiniams iki 14 metų amžiaus tikybos arba etikos mokymą parenka tėvai ar globėjai, vėliau mokinys turi teisę savarankiškai apsispręsti). Katalikų tikybos mokoma pagal 1998 Katalikų bažnyčios ir Švietimo ir mokslo ministerijos (nuo 2019 01 01 Švietimo, mokslo ir sporto ministerija) patvirtintą programą ir pagal individualiąsias programas, mokymą reglamentuoja 2000 ratifikuota Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje. Katalikų tikybos mokytojai privalo turėti raštišką vietos vyskupo siuntimą (missio canonica), leidžiantį mokyti katalikų tikybos. Tikybos mokytojus rengia Vytauto Didžiojo universitetas, Klaipėdos universitetas, Vilniaus pedagoginis universitetas, Kretingos šv. Antano religijos studijų institutas.