relktai (lot. relictus – paliktas), iki šių laikų išlikusios praėjusių geologijos epochų augalų ir gyvūnų rūšys. Daugiausia skirstomi pagal amžių (geologijos laikotarpius, kuriuose jie buvo paplitę): mezozojaus reliktai (pvz., moliuskai nautilai, sistematiškai artimi mezozojuje išmirusiems amonitams), neogeno reliktai (išliko tose teritorijose, kurios per ledynmečius nebuvo apledėjusios, pvz., daugelis Tolimųjų Rytų, Užkaukazės miškų augalų ir gyvūnų rūšių), kvartero ledynmečio reliktai (pvz., baltasis kiškis Alpėse).
Dar reliktai skirstomi pagal kilmę (Viduržemio jūros, tundriniai), pagal ekologines savybes (mezofiliniai, kserofiliniai, higrofiliniai). Yra reliktai, kurie išliko dėl geografinės izoliacijos (pvz., Darwino kikiliai Galapagų salose). Augalų arba gyvūnų rūšis gali būti reliktinė visame savo areale (pvz., roplys tuatara Naujojoje Zelandijoje) arba tik vienoje ar keliose jo dalyse, nutolusiose nuo paplitimo centro (pvz., žieduotasis ruonis Baltijoje ir Ladogos ežere).
Lietuvoje yra kvartero ledynmečio reliktai (pvz., baltasis kiškis, seliava, beržas keružis). Reliktai padeda pažinti augalijos ir gyvūnijos raidą.
baltasis kiškis – kvartero ledynmečio reliktas
tuatara – mezozojaus reliktas