relkvijos (lot. reliquiae – liekanos, palaikai), religijose – įvairūs kaulai, plaukai ar kitos kūno dalys, t. p. daiktai ar drabužiai, jų dalys, priklausę šventiesiems arba tiesiogiai su jais susiję. Relikvijomis t. p. vadinami su Naujajame Testamente aprašytais įvykiais susiję daiktai (kryžiaus relikvija, Turino drobulė). Relikvijos gerbiamos visose pagrindinėse pasaulio religijose. Manoma, relikvijos turi stebuklingų galių ir tikintiesiems suteikia ypatingų malonių, užtariant tam šventajam, kurio relikvija yra gerbiama. Katalikų ir Stačiatikių Bažnyčiose pagerbiant relikvijas prašoma šventųjų užtarimo reikaluose, susijusiuose su to šventojo gyvenimo aplinkybėmis ar kankinyste (šv. Roko prašoma saugoti nuo maro ir epidemijų, nes pats mirė nuo maro). Relikvijos dažniausiai įdedamos į altorių, laikomos relikvijoriuje arba išstatomos stiklo monstrancijoje, rečiau – skryniose.
Turino drobulė (Šv. Jono Krikštytojo katedra Turine)
Relikvijų kulto raida
Relikvijų kultas yra perimtas iš ankstyvosios krikščionybės. Plėtojosi kartu su šventųjų kultu. Pirmųjų persekiojamų krikščionių kankinių palaikai buvo saugomi, jų kapai tapo piligrimystės ir maldų centrais, ant jų buvo statomos koplyčios ar net bažnyčios.
Pasibaigus krikščionių persekiojimams (313), be kankinių, imta gerbti ir relikvijas tų krikščionių, kurie savo gyvenimu buvo vertai paliudiję tikėjimą. Nuo 4 a. relikvijos, dažniausiai kankinių, pradėta dėti į altorius ar po jais, arba statyti ant kankinių sarkofagų, taip pabrėžiant bendrystę su Kristaus kančia ir jo auka ant kryžiaus.
Sparčiai didėjant visuotiniam pamaldumui šventiesiems, relikvijomis imta prekiauti. Vėlyvaisiais viduriniais amžiais suklestėjo relikvijų kultas, Rytų Bažnyčios pavyzdžiu relikvijas imta dalyti dalimis. Vienuolynuose ir bažnyčiose buvo sukaupta dideli relikvijų rinkiniai. Beveik kiekviena bažnyčia turėdavo mažus įvairių relikvijų rinkinius. Ilgainiui atsirado relikvijų klastočių, Laterano IV susirinkimas (1215) naujų relikvijų pripažinimo teisę rezervavo popiežiui.
Relikvijų kulto raidai įtakos turėjo piligrimystė, išpopuliarinusi vietoves, kuriose buvo įvykę stebuklai ar laikomos įžymios relikvijos. Nuo 14 a. pradėta rengti procesijas su Švenčiausiuoju Sakramentu, per jas ir kitas eitynes būdavo nešamos relikvijos; tai procesijoms suteikdavo dramatiškumo ir liaudiškumo.
Po Vatikano II susirinkimo (1962–65) Katalikų Bažnyčioje tęsiama relikvijų gerbimo tradicija, itin pabrėžiama relikvijų autentiškumo būtinybė. Bažnytinė teisė draudžia prekybą relikvijomis. Šventųjų relikvijų kultas t. p. yra liaudies pamaldumo dalis.
Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijos įnešamos į Šv. Juozapo ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės basųjų karmeličių vienuolyną Paštuvoje (Kauno rajono savivaldybė) 2007 06 21
Relikvijos Lietuvoje
šv. Kazimiero relikvijos yra saugomos Vilniaus katedroje, palaimintojo J. Matulaičio – Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje Marijampolėje, stačiatikių šventųjų kankinių Antonijaus, Joano ir Jevstafijaus – Šventosios Dvasios vienuolyno sobore Vilniuje.
Į Lietuvą 2007 05 18–07 01 buvo atgabenta Kūdikėlio Jėzaus ir Švenčiausiojo Veido Teresės relikvijų dalis; relikvijos buvo pasitiktos Vilniaus arkikatedroje bazilijoje, iš čia jos buvo vežamos į visas Lietuvos vyskupijas.
2014 03 02–16 Lietuvoje vyko šv. G. Bosco relikvijų piligriminė kelionė per visas Lietuvos vyskupijas.
2019 12 14–23 iš Paduvos į Lietuvą buvo atvežta Antano Paduviečio didžioji relikvija (lot. massa corporis – kūno dalis); ji buvo pasitikta Šv. Antano Paduviečio katedroje Telšiuose, iš čia ji buvo nuvežta į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią Plungėje, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią Rietave, Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią Kretingoje, Marijos Taikos Karalienės bažnyčią Klaipėdoje, Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią Marijampolėje, Šv. Pranciškaus Asyžiečio (bernardinų) bažnyčią Vilniuje ir į Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus arkikatedrą baziliką Kaune.
L: M. M. Gauthier Strassen des Glaubens. Reliquienmund Reliquiare Aschaffenburg 1983; Heiligenverehrung in Geschichte und Gegenwart Ostfildern 1990.
2245