reljèfas (pranc. relief < lot. relevo – keliu), įvairaus dydžio besikeičiančių ir pasikartojančių elementarių Žemės paviršiaus formų visuma. Skiriamos iškilios teigiamos (kalvos, gūbriai, kalnagūbriai), įdubios neigiamos (daubos, dubumos, slėniai) ir plokščios tarpinės (terasos, lygumos) reljefo formos. Pagal reljefo formų dydį skiriama geotektūra (žemynų cokoliai, vandenynų dubumos, vandenynų vidurio kalnagūbriai), megareljefas (struktūrinės lygumos, plokščiakalniai, kalnynai), makroreljefas (kalnagūbriai, tektoninės įdubos), mezoreljefas (kalvagūbriai, upių slėniai), mikroreljefas (kalvos, daubos), nanoreljefas (dubės, kauburiai).
Reljefas formuojasi vienu metu veikiant endogeniniams (tektonika, vulkanizmas) ir egzogeniniams (dūlėjimas, denudacija, erozija) procesams. Endogeniniai procesai formuoja struktūrines (morfostruktūra), egzogeniniai – skulptūrines (morfoskulptūra) reljefo formas. Reljefo tyrimai grindžiami formų aprašymu (morfografija), išoriniu formų matavimu (morfometrija), formų kilmės nustatymu (morfogenezė) ir formų amžiaus nustatymu (morfochronologija).
Skiriamos 3 pagrindinės reljefo genetinės grupės: pirminė, sukurta tektoninių ir vulkaninių reiškinių (vulkaniniai kūgiai, horstai, grabenai), skulptūrinė, sukurta erozinių reiškinių (upių slėniai, trogai), akumuliacinė, sukurta iš kitų sričių atneštų nuogulų sedimentacijos (moreninės aukštumos, eolinės kopos). Pagal paviršiaus formų genetinę klasifikaciją vykdomas reljefo kartografavimas, kuriami reljefo raidos modeliai. Reljefo tyrimai vykdomi atliekant tiesioginius tyrimus vietovėje (matavimai, gręžiniai, aprašymai), taikant distancinius (aeronuotraukos ir kosminės nuotraukos) ir laboratorinius (nuogulų amžiaus ir sudėties nustatymas) metodus.
Reljefas lemia kritulių ir temperatūros pasiskirstymą sausumoje, dirvožemio erozijos intensyvumą bei augalijos dangos pobūdį.
2341