reljèfas (pranc. relief < lot. relevo – keliu), skulptūros rūšis; iškilus arba įdubus vaizdas plokščiame fone. Iškilusis reljefas skirstomas į bareljefą ir horeljefą; įdubusis vadinamas kontrreljefu. Reljefas gali būti savarankiškas kūrinys (skulptūra, gema, intalija, kamėja, medalis, medalionas, plaketė, žetonas, moneta) arba skulptūros, pastato, taikomosios dailės dirbinio elementas. Gaminamas lipdybos, kalimo, kalstymo, liejybos, raižymo, štampavimo, valcavimo, frezavimo, galvanoplastikos ir kitais būdais; gali būti polichromuotas, auksuotas, sidabruotas, inkrustuotas. Reljefui sukurti naudojami abrazyviniai įrankiai, lazeris, holografija, plazma, vandens, smėlio srovė; kuriamas pagal eskizus, modelius, projektus, modeliuojamas kompiuterinėmis programomis. Žinomas visose pasaulio kultūrose.
actekų kalendorius, vadinamasis Saulės akmuo (Nacionalinis antropologijos muziejus Meksike)
Istorinė apžvalga
kontrreljefas Echnatonas ir Nefertitė su vaikais (klintis, apie 1345 prieš Kristų, Berlyno valstybiniai muziejai)
Seniausi (iš paleolito) reljefais puošti dirbiniai aptinkami Europos, Kinijos, Šiaurės ir Pietų Afrikos teritorijose. Ankstyviausi olose įrėžti reljefai žinomi nuo maždaug 23 000 prieš Kristų (Font‑de‑Gaume’o urvas Prancūzijoje); lipdyti ir reljefai iš molio. Bronzos ir geležies amžiuje plito kalstymo būdu kurti reljefai. Itin išpopuliarėjo nuo maždaug 3000 prieš Kristų Mesopotamijoje ir senovės Egipte. Reljefai gausiai naudoti architektūroje. Susiklostė reljefų kūrimo kanonas, kompozicijos ypatybės, figūrų dydžių santykiai; mėgti bataliniai, religiniai siužetai; be akmens, naudotas dramblio kaulas. Asirijos dailėje buvo populiarūs fasadus ir interjerus puošiantys reljefai, vaizduota kovų, medžioklių, procesijų scenos.
Labai išpopuliarėjo senovės Graikijoje, reljefai buvo iškalami frizuose, metopose, triglifuose. Įvesta daug naujovių: pirmą kartą įvairiais rakursais vaizduotas nuogas žmogaus kūnas, naudota erdvinė iliuzija, buvo iškalamos viena kitą dengiančios figūros, naudota sudėtinga draperija, ištobulintas marmuro apdirbimas (Partenono, apie 440 prieš Kristų, Dzeuso altoriaus Pergamo akropolyje, apie 180 prieš Kristų, frizai). Antikinės Romos kultūra perėmė senovės Graikijos reljefų techniką, kompozicijas. Sukūrė naujus architektūros tipus – triumfo arką ir koloną, kuriuose reljefais buvo pasakojama istorija (Trajano kolona, 113, Konstantino arka, 315). Kurti reljefais puošti sarkofagai, reljefas naudotas metalo, dramblio kaulo dirbiniuose, keramikoje. Viduramžiais religinių temų reljefų gausu bažnyčių interjeruose, eksterjeruose, susiklostė savita simbolių sistema ir struktūra. Reljefai naudoti sakykloms, kitai bažnyčios įrangai puošti (Pisos katedros, 1260, Sienos katedros, 1268, sakyklos, abiejų skulptorius N. Pisano).
Renesanso epochoje Italijoje kuriant reljefus buvo prisimintos antikinės tradicijos, plėtoti nauji tipai. Pirmasis žymus reljefas – L. Ghiberti sukurtas reljefas Florencijos baptisterijos bronzinėms durims (šiaurinėms 1424, pietinėms 1452). Donatello sukūrė ir išpopuliarino itin žemą reljefą (Šv. Antano stebuklai Šv. Antano Paduviečio bazilikoje Paduvoje, 1440). Dažniausiai naudotas vidutinio gilumo reljefas, remtasi (o kartais kopijuota) antikiniais modeliais (Michelangelo, A. Della Robbia). Baroko laikotarpiu Italijoje ir Prancūzijoje buvo populiarūs naratyvūs reljefai, jais dekoruoti paminklai ir antkapiai. 18 a.–19 a. pradžioje kurti antiką mėgdžiojantys reljefai (A. Canova, B. Thorvaldsenas). 20 a. pirmoje pusėje art deco menininkai gausiai naudojo reljefus pastatams puošti (jie buvo paveikti asirų, graikų paveldo, iš dalies Afrikos meno); būdingas dekoratyvumas, ornamentiškumas, stilizacija. SSRS pseudoistoristinėje architektūroje mėgti monumentalūs propagandinio turinio reljefai. 21 a. pradžioje reljefų kuriama nedaug.
Donatello. Bareljefas Šv. Lauryno kankinystė (bronza, po 1460, Šv. Lauryno bažnyčia Florencijoje)
Lietuvoje
Lietuvoje seniausi reljefai aptinkami archeologinių radinių – papuošalų, amuletų, ginklų, keramikos dirbinių puošyboje. Nuo 13 a. plito didikų antspauduose (karaliaus Mindaugo, 1255, Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Vytauto, Jogailos, 14–15 a.), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetose. 14–16 a. reljefas naudotas pastatų eksterjeruose (Šv. Onos bažnyčios, Žemutinės pilies, abi Vilniuje, Šv. Jurgio bažnyčios, Perkūno namo, abu Kaune), interjeruose (Trakų Salos pilies gembės ir kokliai, Vilniaus Žemutinės pilies kokliai), antkapių puošyboje (A. Goštauto, 1541, skulptorius B. Z. da Gianotti, vyskupo P. Alšėniškio, po 1550, vyskupo V. Protasevičiaus, 1558, skulptoriaus G. M. Padovano dirbtuvės, antkapiai, visi Vilniaus arkikatedroje). Reljefai plito medalių, monetų, baldų, knygų aptaisų puošyboje.
17–18 amžiuje reljefais dekoruoti vargonai, sakyklos, varpai, liturginiai indai, baldai, rūbai. Reljefai taikyti ir eksterjeruose (Vilniaus arkikatedros frontono horeljefai, metopų bareljefai, visų skulptorius T. Righi). Plito ir epitafijose, medaliuose, monetose, bažnytinėje tekstilėje. 19 a. dekoratyvinių, memorialinių, kamerinių reljefų sukūrė Karolis Jelskis, Kazimieras Jelskis, R. Slizienis, I. J. Ceizikas, J. Ostrovskis, V. Smakauskas, E. Skirmantaitė. 18–19 a. reljefas plito liaudies skulptūroje ir dekoratyvinėje dailėje.
20 a. pradžioje reljefai dažni antkapinėje skulptūroje, kurtos reljefinės memorialinės lentos (T. A. B. Kosciuškai, 1916, Šv. Jonų bažnyčioje Vilniuje, skulptorius A. Vivulskis, H. Kunos reljefai A. Mickevičiaus paminklui Vilniuje, 1931, nerealizuotas, įkomponuoti dabartiniame paminkle). Reljefai plačiau pradėti naudoti 3–4 dešimtmetyje; autoriai plėtojo įvairią stilistiką, ieškojo individualaus stiliaus, išsiplėtė temų ratas, pagausėjo valstybinių reprezentacinių užsakymų. P. Rimša kūrė gausiai ornamentuotus art deco stilistikai artimus portretinius reljefus (Puškarnių dukrelių portretas 1937), atminimo lentas (Žemaitė 1926), medalius (Vilnius – Lietuvos sostinė 1923), dvipuses skulptūras. Itin plačiai reljefus naudojo J. Zikaras memorialiniuose (M. Giedraičio, 1927, Kauno katedroje), kameriniuose (Maironis 1928, Moderniškoji Madona 1928), eksterjero reljefuose. Dažniausiai naudota bronza, t. p. gipsas.
Realistinės stilistikos reljefų sukūrė K. Sklėrius (Vaikai 1909), V. Grybas naudojo reljefą paminklų dekorui (V. Kudirkos, 1934). Art deco ir neoklasicizmo stilistikos dekoratyvinius reljefus kūrė Juozas Mikėnas (reljefas Baltijos šalių paviljonui 1937 Pasaulinėje parodoje Paryžiuje, Grėbėja 1936), B. Bučas (Maironio antkapio reljefas, 1935), P. Aleksandravičius (Pajūryje 1938), D. Tarabildienė (Žvejė 1938), V. Kašuba (Jūratė 1939), A. Janulis (Eglė žalčių karalienė 1938). Sovietinės okupacijos metais pagal socialistinio realizmo principus sovietinės monumentaliosios propagandos tikslais gausiai kurti pastatus puošiantys reljefai, t. p. kilnojami reljefai. Sukurta ir neoklasicistinių reljefų (J. Mikėno Poilsis 1943, Šokis 1946, P. Aleksandravičiaus Mergaitė 1948, Žvejai 1955, A. Navickaitės Obuolių skynimas 1957).
7–10 dešimtmetyje lygiagrečiai plėtotos tradicionalistinės, modernistinės, atsirado postmodernistinės tendencijos. Monumentalių reljefų sukūrė G. Jokūbonis (Pirčiupių paminklo reljefai, 1960), D. Zundelovičius, S. Šarapovas (Disputas dabartinio Lietuvos Respublikos Seimo I rūmų fasade, 1981), J. Kėdainis, R. Antinis vyresnysis, K. Švažas. reljefai gausiai naudoti ankapiniams paminklams (G. Jokūbonis, S. Šarapovas, V. Vildžiūnas, antkapis P. Vaičiūnui 1963). Dekoratyvinių kamerinių reljefų sukūrė A. V. Ambraziūnas (Duona 1963), J. Kėdainis (Neringa 1959), B. Vyšniauskas (Motina su kūdikiu 1967), L. Žuklys (Akademikas chirurgas V. Kuzma 1980). Be dažniausiai taikytos bronzos liejimo technologijos, dekoratyviniams reljefams dažnai naudota ir kalstytos skardos technologija (J. Kėdainis, J. G. Ruzgas, R. Šulskis).
Nuo 7 dešimtmečio reljefai taikyti medalininkystėje (E. Varnas, A. Kynas, A. D. Belevičius, L. Raibšteinas, S. Žilienė, P. Repšys, A. Olbutas, P. Gintalas, R. Inčirauskas, V. Mockaitis, A. Bosas). Reljefas plačiai paplito ir taikomojoje dailėje: keramikoje, odininkystėje, metalo plastikoje, tekstilėje. Reljefų sukūrė iš Lietuvos po II pasaulinio karo pasitraukę dailininkai: V. K. Jonynas (horeljefas Vatikano paviljonui 1965 Pasaulinėje parodoje Niujorke, Lietuvių kankinių koplyčioje Šv. Petro bazilikoje Romoje, 1970), V. Kašuba (Būties kelionė 1987, medaliai Vilniaus universitetas 1959–1979 1979, Lietuvos krikščionybės jubiliejus 1987), J. Dagys (Jonas Basanavičius skelbia Lietuvos nepriklausomybę 1973), A. Mončys (Egoistas 1986).
R. Inčirauskas. Šv. Antano Paduviečio katedros Telšiuose centrinės durys (varis, 2009; © LATGA, 2020)
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę reljefo raiška plėtojama tiek tradicine, tiek postmodernia kryptimi. Monumentalių reljefų viešosiose erdvėse sukūrė R. Antinis jaunesnysis (paminklas R. Kalantai Kaune, 2002), J. Meškelevičius (reljefinės Vilniaus universiteto bibliotekos durys, 2001), R. Inčirauskas (Šv. Antano Paduviečio katedros Telšiuose centrinių durų skulptūrinė metalo plastika, 2009), memorialinių lentų – R. Kvintas, V. Bubelevičius, V. Žuklys. Pradėjus veikti Lietuvos monetų kalyklai ir privačioms medalininkystės bendrovėms kuriamos ir tiražuojamos reljefais dekoruotos apyvartinės ir kolekcinės monetos (R. J. Belevičiaus Vilniaus universiteto 425 metų sukakčiai, Kuršių nerijai, abu 2004, R. Eidėjaus Kaunui 1999, G. Paulausko Lietuvos gamtai 2002, P. Repšio Mindaugo karūnavimo 750 metinėms 2003), valstybiniai, tarnybiniai, varžybų apdovanojimai, atminimo medaliai, žinybų ženklai, atributika.
Postmodernistinės estetikos reljefinę plastiką bei objektus, derindami įprastas ir netradicines skulptūrines medžiagas, kuria R. Inčirauskas (Ješiva 2002), P. Gintalas (Medalis V. Mačerniui 2005), J. Erminaitė (Žemaitijos konservai 2003, Žvelk giliau 2004), E. G. Bogdanienė, M. Lebednykaitė, L. Povilonytė (Velti sodai 2006), K. Matiukienė (Bendramintei 2010).
L: Lietuvių tarybinė dailė. Skulptūra / sud. S. Budrys Vilnius 1961; Skulptūra / sud. V. Vildžiūnas Vilnius 1974; R. Rimantienė Lietuva iki Kristaus Vilnius 1995; Skulptūra 1975–1990 / sud. G. Jankevičiūtė, E. Lubytė Vilnius 1997; Lietuva medaliuose. XVI a.–XX a. pradžia / sud. V. Ruzas Vilnius 1998; Lietuvių skulptūra 1940–1990 Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose. Katalogas / sud. E. Lubytė Vilnius 1998; G. Jankevičiūtė Dailė ir valstybė. Dailės gyvenimas Lietuvos Respublikoje 1918–1940 Vilnius 2003; Lietuvos sakralinė dailė XI–XX a. pradžia. Bažnytinė tekstilė XV–XX a. pradžia / sud. G. Martinaitienė, E. Pinkutė Vilnius 2004; Lietuvos medaliai ir jų kūrėjai / sud. A. Olbutas Vilnius 2006; M. Matušakaitė Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio Vilnius 2007; Išėjusiems atminti. Laidosena ir kapų ženklinimas LDK Vilnius 2009; The Art of East Asia Köln 1999.
1414