Rembrandt

Rembrandt. Autoportretas (aliejus, apie 1657, Meno istorijos muziejus Vienoje)

Rembrandt (Rebrantas), tikr. Rembrandt Harmenszoon van Rijn 1606 07 15Leiden 1669 10 04Amsterdamas, olandų tapytojas, grafikas. 1620 studijavo Leideno universitete. 1621–23 mokėsi tapybos vietinio dailininko dirbtuvėje Leidene, 1624 – žymaus istorinio žanro dailininko P. Lastmano studijoje Amsterdame; jo pamokos turėjo įtakos ankstyvajai Rembrandto kūrybai (Muzikos alegorija 1626).

Ankstyvoji kūryba

Grįžęs į Leideną Rembrandtas atidarė dirbtuvę ir greitai išgarsėjo. Rembrandtas buvo pirmasis dailininkas, meistriškai naudojęs šviesą, šešėlius, įvairius šviesos efektus. 1626–31 Rembrandtas sukūrė portretų (Autoportretas 1628, Autoportretas su šarvais 1629, Motinos portretas 1631), biblinių kompozicijų (Kristaus paaukojimas šventykloje 1628, Vakarienė Emause 1629), jose juntama Caravaggio įtaka. Kompozicijų figūros dėstytos užtamsintoje aplinkoje, dažnai su kontrastiniu šoniniu apšvietimu. Realistinio braižo paveikslai šaltoko kolorito, tapyti smulkiais potėpiais, emocinė įtampa perteikta šešėliavimu. Svarbi ankstyvojo laikotarpio kompozicija – Judas grąžina trisdešimt sidabrinių (1629). Leidene Rembrandtas sukūrė pirmuosius realistinius buitinės, biblinės tematikos ofortus (Lozoriaus prikėlimas, apie 1630), piešinius, kuriuose ryškintas žmogaus veidas, daug galvos studijų.

Amsterdamo laikotarpis

Rembrandt. Daktaro Tulpo anatomijos pamoka (aliejus, 1632, Mauritshuiso muziejus Hagoje)

Amsterdamo laikotarpiu (vadinamas barokiniu; 1631–42) Rembrandtas turėjo daug mokinių, užsakymų, pakito jo statusas visuomenėje (įsigijo prabangius namus, sukaupė gausią meno kūrinių, brangenybių kolekciją). Rembrandtas tapo ypač populiarus nutapęs grupinį portretą Daktaro Tulpo anatomijos pamoka (1632); novatoriškoje piramidinėje kompozicijoje figūras vienija vidiniai psichologiniai saitai. Sukūrė įvairių žanrų paveikslų, daug portretų, daugiausia žmonos (Saskija 1634, Autoportretas su Saskija 1635), ją vaizdavo įvairiuose vaidmenyse, tarp jų – kaip antikinę deivę (Flora 1634), plėtojo biblinę, mitologinę tematiką (Danaja 1636, Samsono apakinimas 1636, Angelas palieka Tobijo šeimą 1637). Paveikslams būdinga subalansuotas apšvietimas, intensyvesnis, šiltesnis koloritas, platus potėpis, ryškintas medžiagiškumas, svarbu žmogaus vidinio pasaulio ir tikrovės atskleidimas. Šiuo laikotarpiu sukūrė pirmuosius dramatinės nuotaikos peizažus (Peizažas su gailestinguoju samariečiu 1638), grafikos kūrinių (oforto, sausosios adatos technika) su šviesos ir šešėlių efektais, juose vyrauja vaizduojamojo veidas (Kristus prieš Pilotą 1636, Autoportretas su berete 1639).

1642 Amsterdamo šaulių korporacijos užsakymu nutapė paveikslą Nakties sargyba, kuriame į visumą integruoti psichologiniai portretai. Paveikslas neįtiko užsakovams, todėl Rembrandtas neteko užsakymų ir ankstesnės šlovės.

Rembrandt. Moteris su strėle (ofortas, 1661, Pierponto Morgano biblioteka Niujorke)

Antrasis Amsterdamo laikotarpis

Antruoju Amsterdamo laikotarpiu (vadinamas klasikiniu; 1642–69) Rembrandtas nutapė romantinės nuotaikos peizažų (Žiemos peizažas 1646), sukūrė daug meniškų peizažinių ofortų (Malūnas 1641, Trys medžiai 1643, Peizažas su bokštu 1652), juose susiliejančiais planais, jautria štrichuote perteikta erdvės iliuzija, sferiškumas. Ypač meistriški ofortai su grupinėmis kompozicijomis (Kristus sako pamokslą 1652, Kristus, išgydantis sergančiuosius, dar vadinamas Šimto guldenų vertės lakštu, apie 1643–49). Šio laikotarpio grafika dramatiškesnė, emocingesnė, pasižyminti šešėlių kontrastais, subtiliomis jų gradacijomis. Nutapė figūrinių kompozicijų (Šventoji šeima 1645, 1646, Poilsis pakeliui į Egiptą 1647, Betsabėja 1654, Saulius ir Dovydas, apie 1655), joms būdingas įvairiais atspalviais praturtintas šešėliavimas. Sukūrė psichologinių portretų (Senio raudonais rūbais portretas 1654, Autoportretas, apie 1657, 1658). Dėl išlaidaus gyvenimo būdo Rembrandtas patyrė finansinių sunkumų (1656 jo namas, meno kolekcija buvo parduota iš varžytynių), pasitraukė iš visuomenės gyvenimo.

Vėlyvoji kūryba

Nuo 7 dešimtmečio Rembrandtas kūrė filosofiškai prasmingas, monumentalias apibendrintas biblines kompozicijas buitinėje aplinkoje (Šv. Petro išsižadėjimas 1660, Sūnaus palaidūno sugrįžimas, apie 1668), portretus (J. Sixo, 1654, sūnaus Titaus, 1656–57, Hendrickje’s Stoffels, 1659, grupinis portretas Sindikai 1662, Autoportretas 1665, 1666–69). Vėlyvojo laikotarpio kūriniuose spalvų gama siauresnė, bet intensyvesnė, dažni tamsūs rudi tonai, raudoni atspalviai, daugiasluoksnės paviršiaus faktūros, lesiruotės. Paveiksluose nedaug veikėjų, ryškinta jų veidas ir rankos, nėra išorinio dramatizmo, koncentruotai perteiktas žmogaus vidinis pasaulis, humanistinė autoriaus pozicija. Rembrandtas nutapė daugiau kaip 700 paveikslų, sukūrė daugiau kaip 300 ofortų, daugiau kaip 1600 piešinių, tarp jų daugiau kaip 100 autoportretų (įvairiomis technikomis). Rembrandto vėlyvosios kūrybos nesuprato amžininkai, pripažinta tik 19 a. ji tapo realistinio tipo dailės pavyzdžiu daugelio šalių dailininkams. Daugiausia Rembrandto kūrinių saugoma Valstybiniame muziejuje Amsterdame.

Rembrandt. Sūnaus palaidūno sugrįžimas (aliejus, apie 1668, Ermitažas Sankt Peterburge)

1664

L: G. Schwartz Rembrandt’s Universe: His Art, His Life, His World London 2006.

Rembrandt. Trys kryžiai (sausoji adata, 1653, Metropolitano meno muziejus Niujorke)

Rembrandt. Vienas iš trijų išminčių, pagerbiantis Švč. Mergelę Mariją ir Kūdikį (tušas, apie 1635–40, Valstybinis muziejus Amsterdame)