remensai

remènsai (katalonų k. remences < lot. redimo – išperku), Katalonijos baudžiaviniai valstiečiai, turintys teisę išsipirkti iš feodalinės priklausomybės. Dauguma remensų atsirado iš vestgotų laikotarpio paleistų į laisvę vergų, kiti – iš laisvų žmonių, kuriems žemės disponavimo sąlygos buvo primestos. Formaliai jie buvo laisvi žmonės, bet faktiškai (ekonomiškai) pririšti prie paveldimai jiems skirtos feodalo žemės. Kaip socialinis sluoksnis remensai išsiskyrė 11 a., kai jų padėtį reguliavę papročiai krikščionims priklausančiose žemėse virto rašytiniais įstatymais. Vėliau jų padėtis pablogėjo dėl maro epidemijų, diduomenės tarpusavio kovų, griežtėjančių žemės disponavimo sąlygų. Stiprėjant Aragono valstybei, kitaip nei Katalonijos miestiečiai, remensai naujų laisvių negaudavo. Turtingesni Katalonijos šiaurės rytinės ir pietrytinės dalies remensai bandė kreiptis į Aragono valdovus, kad šie pradėtų reformas (Aragono karaliai siekė, kad valstiečiai būtų savarankiška jėga ir atsvara diduomenei). Karalius Alfonsas V Didžiadvasis leido remensams vienytis į gildijas, kad apgintų savo teises, bet tam pasipriešino diduomenė. 1462 ir 1485 remensai nesėkmingai sukilo prieš didikus. Konfliktą sureguliavo Ferdinandas II Katalikas, 1486 uždraudęs kai kurias remensams uždedamas naujas prievoles, leido jiems teistis trečiųjų teisme ir nustatė išpirkos iš baudžiavos dydį (60 auksinių solidų nuo kiemo).