Vilkáitis Remigijus 1950 05 24Meiliūnai (Vištyčio vlsč.), lietuvių aktorius. 1975 baigė Lietuvos konservatoriją (D. Tamulevičiūtės mokinys). 1975–2000 vaidino Jaunimo teatre Vilniuje, 2000–08 – Oskaro Koršunovo teatre (nuo 2004 OKT / Vilniaus miesto teatras). 2008–10 kultūros ministras. Reikšmingų vaidmenų sukūrė D. Tamulevičiūtės (Senelis – S. Šaltenio Škac, mirtie, visados škac…, Prisypkinas – V. Majakovskio Blakė, abu 1976, Medvedenka – A. Čechovo Žuvėdra 1979), E. Nekrošiaus (Vedantysis – Kvadratas 1980, pagal V. Jelisejevą, Juokdarys – K. Antanėlio roko operoje Meilė ir mirtis Veronoje 1982, S. Gedos libretas, Gogolis – Nosis 1991, pagal N. Gogolį, Popiežius – Dieviškoji komedija 2012, pagal Dante, Jobas – Jobo knyga 2014) spektakliuose.
Remigijus Vilkaitis
R. Vilkaitis. Jobo vaidmuo (Jobo knyga 2014, režisierius E. Nekrošius, scenografas M. Nekrošius, © LATGA, 2020, kostiumų dailininkė N. Gultiajeva, © LATGA, 2020)
Nuo 21 a. pradžios vaidino O. Koršunovo (Tėvas – M. von Mayenburgo Ugnies veidas, Stravinskis ir Pilotas – Meistras ir Margarita, pagal M. Bulgakovą, abu 2000, Kreontas – Sofoklio Karalius Oidipas 2002, Pranciškonas Lorencas – W. Shakespeare’o Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija 2003) spektakliuose, kine (Jonelis Ivanovas – Mėnulio Lietuva 1997, režisierius G. Lukšas, Tėvas – Mano tėvas 2006, režisierius M. Ivaškevičius), režisavo spektaklių (D. Fo Anarchisto mirtis 1990, Perpetuum mobile 1998, pagal A. Čechovą), sukūrė literatūrinių kompozicijų (Dievo rykštė ir malonė 1996, pagal A. Baranauską, Ir žib vidur tamsios nakties… 1997, skirta M. Mažvydui). Parašė knygą Vladas Sipaitis: Dienoraščiai, prisiminimai, laiškai (2022).
1706