reminisceñcija (lot. reminiscentia – prisiminimas), geresnis ir tikslesnis atmintyje esančios informacijos atsiminimas praėjus kuriam laikui po įsiminimo (tai yra išmokus). Pavyzdžiui, eilėraštis gali būti geriau prisimenamas po kelių dienų negu tuoj po įsiminimo. Reminiscencija būna įsimenant įvairią žodinę ir vaizdinę medžiagą, taip pat įtvirtinant sensomotorinius įgūdžius. Reminiscencija ypač dažna, kai įsimenama gausi loginiais arba dalykiniais ryšiais susijusi informacija, veikianti žmogaus emocijas. Reminiscencija būdingesnė vaikams. Yra keletas hipotezių, aiškinančių reminiscencijos reiškinį. Viena jų teigia, kad ką nors mokantis dėl nuovargio pablogėja tiesioginis medžiagos atsiminimas, po tam tikro laiko funkcinė būsena vėl pagerėja, todėl geriau atsimenama. Kita hipotezė remiasi prielaida, kad baigus tiesiogiai mokytis medžiaga dar kurį laiką nesąmoningai kartojama, todėl po pertraukos ji atsimenama geriau. Reminiscencija aiškinama ir tuo, kad po tam tikro laiko sumažėja atmintyje laikomos informacijos interferencija. Nė viena šių hipotezių negali išsamiai paaiškinti visų reminiscencijos atvejų.
Reminiscencijos terminą 1907 pirmasis pavartojo serbų mokslininkas V. Urbančičius.