Renesánsas, Atgimmas, Europos kultūros istorijos epocha. Žymi perėjimą nuo vidurinių amžių prie naujųjų amžių kultūros.
Bendroji apžvalga
Prasidėjo 14 a. Italijoje, daugelyje Vakarų ir Vidurio Europos šalių – 15–16 amžiuje. Renesanso epochoje įvyko svarbūs pokyčiai įvairiose visuomenės gyvenimo srityse. Juos daugiausia lėmė miestų plėtra, nuo 12 a. pastebima visoje Europoje (itin žymi buvo Italijoje). Permainoms daug įtakos turėjo suklestėjusi prekyba su Rytais, besikuriantis naujas buržuazijos – pirklių, bankininkų, pramonininkų luomas. Jo galios didėjimas griovė feodalinę, vidurinių amžių socialinę santvarką, kuriai būdinga hierarchija, cechinė gamyba, prekybos suvaržymai. Kapitalo kaupimas padėjo pamatus kapitalistinių santykių ir gamybos raidai. Miesto gyventojų kultūriniai poreikiai buvo platesni ir įvairesni negu feodalinės, griežtai reglamentuotos ir konservatyvios bendruomenės. Naujieji mecenatai labiau vertino turtus ir šlovę, o ne religinius dalykus. Be to, buržuazijos luomui reikėjo išradingų, veiklių ir praktinių gebėjimų turinčių žmonių; tam buvo steigiamos įvarios technikos, amatų mokyklos.
Didėjantys gamybos, prekybos, jūreivystės, statybos, karybos poreikiai lėmė ir mokslo plėtotę. Itin reikšmingų laimėjimų buvo pasiekta astronomijos, geografijos, anatomijos srityse. Didieji K. Kolumbo, F. Magelano, Vasco da Gamos geografiniai atradimai suteikė naujų geografijos, geologijos, botanikos, zoologijos, etnografijos žinių, įrodė, kad Žemė yra apvali, leido nubrėžti didžiąją sausumos ribų dalį. N. Koperniko heliocentrinė sistema padarė revoliucinį perversmą astronomijoje ir pasaulėvaizdyje. Paduvos universiteto mokslininkai A. Vesalius ir kiti pradėjo sistemingus žmogaus kūno skrodimus, buvo anatomijos pradininkai. Reikšmingi M. Serveto kraujotakos tyrinėjimai. Renesanso epochoje pakito medicinos samprata, sukurta ligų gydymo naujų būdų (Paracelso jatrochemija ir kita). Matematikai G. Cardano, S. del Ferro (1465–1526), N. Tartaglia, L. Ferrari (1522–65) rado 3 ir 4 laipsnio lygybių sprendimo būdus, F. Viète’as sukūrė šiuolaikinę raidinę matematinę simboliką. Plėtota mechanika (S. Stevino, apie 1548–1620, Leonardo da Vinci išradimai). G. Agricola, V. Biringuccio (1480–apie 1539) praplėtė metalurgijos, mineralogijos, kalnakasybos žinias, atrado būdų rūdoms išgauti, metalams lydyti.
Feodalizmo irimą skatino nacionalinių valstybių centralizacijos procesai ir tautinės savimonės formavimasis. Renesanso epochoje sustiprėjo pasaulietinės ir religinės valdžios kova. Bažnytinės hierarchijos viršūnių politinės intrigos ir korupcija silpnino religinę valdžią ir popiežiaus autoritetą, mažino Bažnyčios įtaką kultūriniam ir dvasiniam visuomenės gyvenimui, buvo viena reformacijos priežasčių. Italijos miestuose brendo naujoviška pasaulietiška kultūra, kuriai lemiamos reikšmės turėjo humanizmas, akcentavęs humanitarinių studijų – studio humanitatis – svarbą. Antikos pavyzdžiu buvo kuriamos naujo tipo mokyklos, kuriose studijuota gramatika, retorika, poezija, lotynų, graikų, hebrajų kalbos. Humanistų idealas buvo antikinis civilizuotas gyvenimo būdas, kuris jiems atrodė neįmanomas be senovės graikų kultūros pažinimo. Pasikeitė požiūris į žmogų ir auklėjimą – propaguota individualus mąstymas, laisvas apsisprendimas, asmeninė atsakomybė, aukštinta žmogaus vertė ir orumas. J. Gutenbergo apie 1440 išrastas spausdinimo presas leido visoje Europoje platinti naujas humanistines idėjas – 1480 iš 110 spausdinimo presų 50 buvo Italijoje, kur išleisti lotynų ir graikų autorių svarbiausi veikalai.
Renesansas Lietuvoje
Lietuvoje Renesanso epochos mąstymo ir kultūros formos ėmė ryškėti 15 a. pabaigoje ir truko iki 17 a. vidurio, brandžiausios buvo 16 amžiuje. Joms pradžią davė Lietuvos didikų ir bajorų vaikų studijos Vakarų Europos universitetuose. Grįžę į Lietuvą jie dirbo raštininkais, teisininkais, diplomatais, mokytojais, karalių ir didžiųjų kunigaikščių sekretoriais, skleidė Renesanso ir humanizmo idėjas. Joms plisti padėjo ir Lietuvoje gyvenę kitų šalių humanistai. Renesanso intelektinė atmosfera, susiformavusios mecenatystės tradicijos paskatino spaudos Vilniuje atsiradimą. P. Skorina Vilniuje įkūrė spaustuvę ir bažnytine slavų kalba išspausdino dvi knygas: Mažąją kelionių knygelę (1522) ir Apaštalą (1525). 16 a. Vilniuje veikė apie 12 katalikų, stačiatikių, evangelikų reformatų spaustuvių. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų dvaruose buvo kaupiamos bibliotekos, meno vertybės, vyko literatūros ir muzikos vakarai; intelektinis bendravimas sudarė svarbų Renesanso pasaulėjautos bruožą. Vilniaus Žemutinės pilies rūmai, kur nuo 1551 (po Barboros Radvilaitės mirties) iki 1572 beveik nuolat rezidavo Žygimantas Augustas, tapo Lietuvos Renesanso kultūros svarbiausiu centru. Čia buvo sukaupta viena didžiausių Europoje 4000 tomų biblioteka, vertingas paveikslų ir gobelenų rinkinys, griežė 15 muzikantų kapela. Dideles bibliotekas buvo sukaupę Sapiegos, Radvilos, asmenines profesinio pobūdžio bibliotekas turėjo kanauninkas J. Albinijus, vyskupas V. Protasevičius, raštijos kūrėjai; reikšminga buvo Vilniaus vyskupijos kapitulos biblioteka.
Lietuvoje, panašiai kaip Vokietijoje ir Europos kitose šalyse, Renesansas buvo glaudžiai susijęs su reformacija. Pirmieji Lietuvos reformacijos atstovai (A. Kulvietis, S. Rapolionis, V. Agripa) skleidė Lietuvoje žymiausių Vakarų Europos reformacijos veikėjų ir humanistų (M. Liuterio, Ph. Melanchthono, Erazmo Roterdamiečio) idėjas, jas savitai ir originaliai grįsdami, interpretuodami vietinėmis realijomis. Su Renesanso ir reformacijos idėjų plitimu susijęs ir aukštesniojo tipo mokyklų Lietuvoje atsiradimas. Pirmą tokią mokyklą Vilniuje 1541 bandė įkurti A. Kulvietis. Mokykla turėjo remtis Leuveno Trijų kalbų kolegijos pavyzdžiu, bet pasipriešinus Vilniaus vyskupui A. Kulvietis 1542 pavasarį išvyko į Karaliaučių ir daug prisidėjo įsteigiant (1544) protestantišką Karaliaučiaus universitetą, tapo jo profesoriumi, paskelbė raštų lietuvių kalba. 1567–69 Vilniuje prie Šv. Jonų bažnyčios veikė P. Roizijaus įkurta teisinio profilio mokykla, skirta ketinantiems studijuoti užsienio universitetuose. Kontrreformacijos veikėjai, remiami vyskupo V. Protasevičiaus, 1570 Vilniuje įkūrė jėzuitų kolegiją, kuri 1579 buvo perorganizuota į universitetą – pirmąją Lietuvos aukštąją mokyklą. Universitetas davė pradžią Lietuvos mokslui, prisidėjo prie raštijos lietuvių kalba plėtotės, tapo intelektinės minties svarbiausiu židiniu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, jame išaugo mokslo įvairių sričių (daugiausia filologijos, filosofijos, istorijos) mokslininkų. Pažangūs profesoriai 17 a. pirmoje pusėje supažindino studentus su Renesanso ir naujųjų amžių gamtos, matematikos, astronomijos, medicinos mokslų laimėjimais, naujomis filosofijos ir estetikos idėjomis.
Renesanso idėjos formavo naują požiūrį į žmogų, tautą, visuomenę, valstybę. 15 a. pabaigoje buvo sukurta lietuvių kilmės iš Romos didikų teorija, įrašyta į Lietuvos metraščius. Šia teorija siekta iškelti lietuvių tautos senumą, kilmingumą, pabrėžti Lietuvos valstybės istorinį savitumą, atremti kitų valstybių pretenzijas į Lietuvos žemes. I Lietuvos Statuto (1529) pratarmėje, dedikuotoje Žygimantui Senajam, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris A. Goštautas išaukštino valdovą, kuris davęs Lietuvai įstatymus ir sulyginęs ją su visais krikščioniškais kraštais. 1536 memoriale Bonai Sforzai A. Goštautas aptarė Lenkijos ir Lietuvos skirtybes ir skatino karalienę išsaugoti savitą Lietuvos teisės sistemą. Lietuvos didžiojo kunigaikščio pasiuntinys E. Ciołekas kalboje popiežiui Aleksandrui VI 1501 pristatė Lietuvą kaip užkardą, ginančią nuo grėsmingų visai Europai turkų ir totorių išpuolių.
L: J. Jurginis, I. Lukšaitė Lietuvos kultūros istorijos bruožai Vilnius 1981; P. Burke Renesansas Vilnius 1992; E. Raila Renesansas / Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. Tyrinėjimai ir vaizdai Vilnius 2001.
2321