renesánsas Lietuvõs dailėjè
Raida, būdingi bruožai
Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio antkapinis paminklas (skulptorius G. M. Padovano, 1555) Vilniaus katedroje
Renesanso stiliaus apraiškų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tapyboje, skulptūroje, grafikoje ir taikomojoje dailėje atsirado 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje. Jo įsitvirtinimą skatino stiprėjantys diplomatiniai, prekybiniai, kultūriniai, giminystės ryšiai su Vakarų Europos šalimis (daugiausia Italija ir Vokietija), amatų, spaudos plėtotė, didėjanti amatininkų imigracija. Skiriama ankstyvasis (15 a. pabaiga–1530), brandusis (1530–86) ir vėlyvasis (1586–1640) renesanso laikotarpiai. Ankstyvojo ir brandžiojo laikotarpio kūriniuose gausu gotikos elementų. Sudėtinga skirti vėlyvojo renesanso ir ankstyvojo baroko laikotarpiu sukurtus dailės kūrinius (ypač bažnytinius paveikslus, gobelenus, knygų iliustracijas, medžio drožinius ir kita), juose daug baroko stiliaus bruožų.
Būdingi renesanso dailės principai (tikrovės perteikimas remiantis matematiniais skaičiavimais, perspektyva, anatomija), Italijoje nusistovėję 15 a., Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo įgyvendinti tik baroko laikotarpiu. Kaip ir Šiaurės Europos šalyse, nesukūrusiose savos Renesanso teorijos, Lietuvoje renesanso stilistiniai bruožai derinti su vietine tradicija. Renesansą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dailėje plėtojo atvykę dailininkai ir amatininkai, dirbantys didžiojo kunigaikščio dvare arba pagal užsakymus kuriantys vyskupams, didikams, kurie gerėjant ekonominėms sąlygoms ėmė kaupti kolekcijas, bibliotekas. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dirbančių dailininkų ir amatininkų kūryba rėmėsi Italijoje, Vokietijoje ir Nyderlanduose susiformavusia stilistika.
Ankstyvojo renesanso dailė
stačiakampis koklis (16 a., Pilių tyrimo centras Lietuvos pilys)
16 a. pirmaisiais dešimtmečiais auksakaliai, spaũdų raižytojai, grafikai ir miniatiūristai pradėjo taikyti renesansinį šriftą ir ornamentiką. Aleksandro Jogailaičio antspaudai, Vilniaus monetų kalykloje nukaltos monetos – pirmieji renesanso stiliaus kūriniai. Valdant Žygimantui Senajam (1506–48) renesansas paplito antkapinėje skulptūroje, numizmatikoje, medalininkystėje, knygrišystėje, keramikoje (daugiausia koklių gamyboje), miniatiūrų tapyboje, juvelyrikoje, 16 a. antroje pusėje – altorių skulptūrose, portretų tapyboje.
Renesanso ankstyvuoju laikotarpiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėta kurti brangias rankraštines, miniatiūromis dekoruotas maldaknyges – jų turėjo Žygimantas Senasis, Bona Sforza. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio Alberto Goštauto maldaknygėje – vertingame renesanso tapybos ir knygrišystės pavyzdyje – yra 16 per visą lapą nutapytų iliustracijų, aprėmintų puošniais sudėtingų augalinių ornamentų apvadais. Prisikėlusio Kristaus vizijos iliustracijoje pavaizduotas Albertas Goštautas, Trijų Karalių siužete – Žygimantas Senasis, vienoje miniatiūrų – Vilniaus globėjas šv. Kristoforas. Manoma, maldaknygė ištapyta Vilniuje arba Krokuvoje valdovo dvare dirbusio miniatiūristo.
Brandžiojo renesanso dailė
Renesanso bruožai ryškiausiai atsiskleidė skulptūroje, medalininkystėje ir juvelyrikoje. Po 1530 Vilniuje valdovų dvare dirbo italų skulptoriai B. Z. da Gianotti, G. Cini, G. M. Padovano, auksakalys, gliptikos meistras, raižytojas G. J. Caraglio, olandų medalininkas S. van Herwijckas, kurie kūrė Renesanso epochoje ypač vertintas portretines antkapines skulptūras, medalius, kamėjas, raižinius. 16 a. 4–6 dešimtmetyje sukurtas Alberto Goštauto marmurinis antkapis (apie 1540, skulptorius B. Z. da Gianotti), Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio antkapis (1555, skulptorius G. M. Padovano, abu Vilniaus katedroje).
Daugiausia marmurinių renesansinių antkapių sukūrė G. M. Padovano: Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos (1546, su skulptoriumi G. Cini), Barboros Radvilaitės (1552, abu neišliko), Vilniaus vyskupo Jono Žygimantaičio (Jono iš Lietuvos didžiųjų kunigaikščių; neišliko), V. Protasevičiaus (abu 1558, Vilniaus katedroje, išliko fragmentai). Manoma, 1535 Bonos Sforzos užsakymu G. M. Padovano sukūrė Vytauto Didžiojo antkapį (neišliko). Renesanso epochoje antkapinėms skulptūroms buvo naudojamas marmuras iš Vengrijos, Austrijos (Zalcburgo), mirusiojo figūra vaizduota realistiškai, siekta portretiškumo, dažnai drabužiai ir lygios aprėminimo plokštumos dekoruotos renesansiniais ornamentais. G. M. Padovano laikomas ir renesansinės medalininkystės pradininku. 1532 jis sukūrė Žygimanto Senojo, Bonos Sforzos, Žygimanto Augusto ir jo sesers Izabelės portretinius medalius.
G. M. Padovano medalio Bona Sforza (1532) kopija (19 a.–20 a. pradžia, dailininkas G. M. Mosca, Lietuvos nacionalinis muziejus): a – aversas, b – reversas
Manoma, Vilniuje G. J. Caraglio sukūrė Bonos Sforzos medalį (žinomas iš kopijų), kalnų krištolo intaliją su Bonos Sforzos portretu (abu po 1545), portretinę karalienės Barboros Radvilaitės kamėją – vienintelį žinomą realistišką iš natūros darytą jos portretą (1550). G. J. Caraglio dirbo Žygimanto Augusto dvare ir kaip juvelyras. Jo kūriniai – inkrustacija papuošti aukso ir sidabro skydai iš brangiųjų metalų (1553, neišliko) – vertingi renesansinės juvelyrikos pavyzdžiai. 1561 Vilniuje didžiojo kunigaikščio dvare dirbo olandų medalininkas ir portretistas S. van Herwijckas, jis pagal L. Cranacho portretus sukūrė didžiojo kunigaikščio šeimos narių medalių seriją, manoma, ir Vilniaus vaito – auksakalio ir burmistro S. Mšiglodos ir jo žmonos Kotrynos medalį. Medaliai buvo reljefiški, tikslios modeliuotės, portretiški.
16 a. 4 dešimtmetyje Vilniuje klestėjo auksakalystė. Šiuo laikotarpiu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleriui Albertui Goštautui buvo pagaminta Vilniaus katedros monstrancija (vadinama Geranainių, 1535), sukurtas Šv. Kryžiaus ir Jėzaus Kristaus erškėčių vainiko dyglio relikvijorius (1530–40), liturginių indų komplektas Supraslio (dabar Palenkės vaivadija) cerkvei (1541), krištolinis kryžius (1543, abiejų auksakalys J. Behmas). Visi kūriniai originalios formos, savitos dekoro kompozicijos, jų ornamentiniai ir siužetiniai motyvai būdingi Lenkijos, Baltijos regiono ir Vakarų Europos šalių renesansui.
Plėtojantis humanizmo kultūrai didėjo mokslo ir švietimo poreikiai, plito spauda, plėtota grafika. 1522 Vilniuje P. Skorinos išleistos religinio turinio knygelės senąja baltarusių kalba buvo iliustruotos medžio raižiniais, kurių stilistika paveikta vokiečių renesanso grafikos. 1563 Mikalojaus Radvilos Juodojo spaustuvėje lenkų kalba išleistas Šv. Raštas (vadinamoji Brastos Biblija) – būdingas renesansinės grafikos pavyzdys. 1542 Antverpene išspausdintas žymiausias renesanso kartografijos kūrinys Lietuvoje – A. Wiede’o sudarytas Maskvos didžiosios kunigaikštystės žemėlapis.
Trūkstant vietinių aukštos kvalifikacijos amatininkų ir dirbtuvių, taikomosios dailės kūriniai buvo užsakomi užsienio meistrams. 1548 Žygimantas Augustas Briuselyje užsisakė unikalią gobelenų seriją su Senojo Testamento siužetais (dailininkai M. Coxcie, W. Tonsas, C. Florisas, audėjai – W. de Kempeneeras, W. de Pannemakeris, P. van Aelstas jaunesnysis, N. Leyniersas, J. van Tieghemo dirbtuvių meistrai), vėliau ji papildyta kitais gobelenais (iš viso 360 gobelenų). Mikalojaus Radvilos Juodojo rūmus puošė gobelenas Kristaus krikštas Jordane (1553, išaustas pagal L. Cranacho paveikslą, neišliko), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkui D. Chaleckiui priklausiusiuose renesansiniuose gobelenuose vaizduojama medžioklės siužetai, Samsono istorija, savininko herbai (16 a. pabaiga).
Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio portretas (1601, grafikas D. Custa, pagal G. B. Fontanos piešinį)
Be gobelenų, rytietiškų audinių, valdovai ir didikai iš užsienio parsiveždavo Venecijos stiklo dirbinių, laikrodžių, baldų, ginklų ir šarvų. 16 a. viduryje K. Lochneris Žygimantui Augustui ir Mikalojui Radvilai Juodajam pagamino prabangius šarvus. 1601 išleistame leidinyje Šviesiausiųjų imperatorių... / Augustissimorum imperatorum... buvo išspausdinti G. B. Fontanos piešti, D. Custos raižyti renesansiniais šarvais pasipuošusių Radvilų – Mikalojaus Juodojo, Mikalojaus Rudojo ir Mikalojaus Kristupo Našlaitėlio – portretai.
Vėlyvojo renesanso dailė
Vėlyvojo renesanso laikotarpiu (po 1586) vis labiau pradėjo reikštis baroko įtaka. Pakito antkapinių paminklų forma – jie priminė altorių (L. Sapiegos antkapis, apie 1633, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Vilniuje). Naujos stilistikos bruožų atsirado Vilniuje darytuose medaliuose: ovalios formos medalių sukūrė J. Engelhartas ir J. Trilneris. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje atsiradus privačių audyklų, pradėti austi gobelenai. Apie 1628 A. ir M. Tolvaišiai užsisakė gobelenų seriją su evangelistų atvaizdais (išliko gobelenai su šv. Mato ir šv. Morkaus atvaizdais), jų kompozicijose yra bizantiškosios tapybos bruožų, apvadų forma panaši į flamandiškųjų.
Sukurta medžio drožybos (Kretingos bažnyčios durys, stalės, sakykla, Siesikų bažnyčios suolas, visi apie 17 a. pradžią, Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios sakykla ir medinės buazerijos, 17 a. pirma pusė), grafikos (K. Manvydo žirgininkystės vadovėlio Hippica iliustracijos, 1603, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapis, abiejų grafikas T. Makowskis, 1613, Vilniaus vaito Stanislovo Sabino portretas, grafikas Mikalojus Flensburgietis, 1590) kūrinių, auksakalystės dirbinių (evangelikų reformatų liturginis ąsotis, apie 1629, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje).
evangelikų reformatų liturginis ąsotis (sidabras, apie 1629, Lietuvos nacionalinis muziejus)
L: T. Adomonis, K. Čerbulėnas Lietuvos TSR dailės ir architektūros istorija t. 1 Vilnius 1987; E. Laucevičius, B. R. Vitkauskienė Lietuvos auksakalystė: XV–XVIII amžius Vilnius 2001; Lietuvos dailės istorija Vilnius 2002; Lietuvos dailininkų žodynas t. 1 / sud. A. Paliušytė Vilnius 2005.
3089
K. Baziliko Historia o srogiem prześladowaniu Kościoła (1567)