Hartenfelsų rūmai Torgau (1544, architektas K. Krebsas)
Renesánso architektūrà pirmiausia susiklostė Italijoje: 15 a. labiausiai suklestėjo Florencijoje, 16 a. – Italijos kituose miestuose (Romoje, Venecijoje). 15 a. pabaigoje–17 a. pradžioje vyravo daugelyje Europos šalių. G. Vasari veikale Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai (Le vite de’più eccelenti architetti, pittori, et scultori italiani 1550, antras papildytas leideidimas 1568) pavartojo sąvoką rinascita (itališkai – atgimimas). Renesanso terminas paplito 19 a. antroje pusėje, jį veikale Renesanso kultūra Italijoje (Die Kultur der Renaissance in Italien 1860) išpopuliarino Šveicarijos istorikas J. Chr. Burckhardtas.
Bendrieji bruožai
Medici‑Riccardi rūmai Florencijoje (1445–55, architektas Michelozzo di Bartolomeo)
Užuomazgų būta protorenesanse. Skiriami Italijos Renesanso architektūros raidos trys etapai: ankstyvasis (15 a.), brandusis (15 a. pabaiga–16 a. pirmas ketvirtis), vėlyvasis (16 a.; 16 a. 2–4 dešimtmetis vadinamas manierizmu). Renesanso menas turėjo įtakos baroko ir klasicizmo klostymuisi. Renesanso architektūros plėtotė siejama su sustiprėjusiu žavėjimusi antikos palikimu, senovės Romos architekto Vitruvijaus veikale Dešimt knygų apie architektūrą (De architectura libri decem 1 a. pr. Kr.) iškelta statinio tvirtumo, naudos ir grožio vienovės idėja. Pradėta taikyti orderius (jie pamažu prarado konstrukcinę paskirtį), įvairias arkas, kupolines perdangas. Renesanso architektūros pagrindu tapo architekto F. Brunelleschi suformuluota centrinės perspektyvos teorija. Buvo sudarinėjami urbanistiniai planai, puoselėtos utopinės idealaus miesto vizijos (tokių projektų parengė daugiausia italų architektai: Filarete, L. B. Alberti, Fra Giovanni Giocondo, F. di Giorgio, Leonardo da Vinci, A. Palladio, V. Scamozzi, G. Vasari).
Suprojektuota Palmanovos miestas (1593, architektas V. Scamozzi, Friulio‑Venecijos‑Džulijos sr.), rekonstruota senų miestų (Pienza 1459, architektas B. Rossellino, Toskanos sr., miesto istorinis centras – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1996; Uffizi gatvės ansamblis Florencijoje, architektas G. Vasari, Vicenzos naujas užstatymas, architektas A. Palladio, abu 16 a.), pastatyta visuomeninių pastatų, didikų rūmų ir užmiesčio vilų su parkais (susiklostė itališkasis parkas). Pastatų kompozicijai būdinga simetrija, harmoningos proporcijos, saikingas dekoras. Taisyklingų stačiakampių arba centriškųjų planų, raiškios architektonikos pastatų fasadai horizontaliai skaidyti tarpsniais ir architektūriniais segmentais. Pastatai projektuoti remiantis aukso pjūvio ir kitais proporciniais principais, juos projektavo dažniausiai profesionalūs architektai.
Italijoje
Švč. Mergelės Marijos Stebuklingosios bažnyčia Venecijoje (1489, architektai A. Lombardo, P. Lombardo, T. Lombardo)
Pirmuoju Renesanso architektūros pavyzdžiu laikomas Švč. Mergelės Marijos Gėlių katedros Florencijoje aštuonkampis kupolas (pradėtas 1420, pagal architekto F. Brunelleschi projektą). Suprojektuota paprastų, monumentalių, darnios kompozicijos sakralinių ir pasaulietinės architektūros pastatų: Florencijoje – Pamestinukų prieglauda (1419–44) Šv. Lauryno bažnyčia (pradėta 1421), Pazzi koplyčia (projektas 1429, 1442–65) prie Šv. Kryžiaus bažnyčios (1442–65, visų architektas F. Brunelleschi), Medici‑Riccardi (1445–55, architektas Michelozzo di Bartolomeo), G. Rucellai (apie 1445–51) rūmai, Mantujoje – Šv. Sebastijono (1460–70), Šv. Andriejaus (1470, visų architektas L. B. Alberti) bažnyčios, rūmai – Bevilacqua šeimos Bolonijoje (1484), Palazzo della Cancelleria Romoje (1485–1511, manoma, architektas L. B. Alberti), Švč. Mergelės Marijos prie Šv. Satyro bažnyčios Milane aštuonkampė zakristija (1488) ir transeptas (1498, abiejų architektas D. Bramante), Venecijoje – Cornerių‑Spinelli (apie 1493), Vendraminų‑Calergi (apie 1509, abiejų architektas M. Coducci) rūmai; Kartūzų vienuolyno Santa Maria delle Grazie bažnyčios prie Pavijos (1396–1473) fasadas dekoruotas įvairių spalvų marmuro inkrustacija.
Madonna di San Biago bažnyčia Montepulciano (1518–45, architektas A. da Sangallo vyresnysis)
Brandžiojo laikotarpio architektūros centru tapo Roma. Pastatyta stačiakampio plano, dažniausiai triaukščių, rustika puoštų rūmų, išgarsėjo mieste kūrę architektai: D. Bramante (Tempietto koplyčia Montorio Šv. Petro vienuolyne Romoje, 1502; Šv. Petro bazilika Vatikane, pradėta 1506), A. da Sangallo jaunesnysis (Farnese’ių rūmai, pradėti 1514, užbaigė Michelangelo), B. Peruzzi (vila Farnesina 1511). Brandžiajam renesansui priskiriama ir Rafaelio suprojektuota vila Madama Romoje (pradėta 1518), Pandolfini rūmai Florencijoje (1516–20). Venecijoje pastatyta puošni ažūrinių formų Šv. Morkaus didžioji mokykla (pradėta 1488, architektai P. Lombardo, M. Coducci). Vėlyvuoju laikotarpiu suprojektuota sudėtingesnio plano, kontrastingų, įmantrių formų, įvairesnės erdvinės kompozicijos pastatų, jų ansamblių. Žymiausi atstovai – Michelangelo (Šv. Lauryno bažnyčios Naujoji zakristija Florencijoje, 1534, pradėjo architektas F. Brunelleschi, Kapitolijaus aikštė Romoje, pradėta 1546, vienas aukščiausių pasaulyje – Šv. Petro bazilikos Vatikane kupolas, pradėtas 1547), A. Palladio (Caprų šeimos vila prie Vicenzos, apie 1560, visi jo suprojektuoti pastatai Vicenzoje ir jos apylinkėse – pasaulio paveldo vertybė, nuo 1994), Giulio Romano (Palazzo del Te Mantujoje, 1524–39), J. Sansovino (Senoji biblioteka Venecijoje, 1536–53), G. da Vignola (Farnese’ių rūmai Capraroloje, prie Romos, 1573).
Europoje
15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje italų Renesanso meno idėjos paplito Europoje. Daugelyje šalių (Prancūzijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose) Renesanso architektūros bruožai derinti su vėlyvosios gotikos elementais, vietinėmis tradicijomis, buvo silpnesnė antikos paveldo įtaka; todėl joms netaikoma italų Renesanso architektūros periodizacija.
Prancūzijoje pastatyta reprezentacinių pastatų – pilių (Blois, 13–17 a., Chambord’o, pradėta 1519, abi Loiro ir Chero departamentas, Chenonceaux, 16 a., architektai Ph. Delorme’as, J. Bullantas, Indre’o ir Luaros departamentas, su kitais Luaros slėnio statiniais tarp Sully‑sur‑Loire’os ir Chalonnes‑sur‑Loire’os – pasaulio paveldo vertybė, nuo 2000, Mažoji pilis Chantilly, prie Paryžiaus, 1560, architektas J. Bullant’as), rūmų (Fontainebleau, 16–19 a., pasaulio paveldo vertybė, nuo 1981), otelių (Lamoignonų, 1586, architektas B. Ducerceau). Ispanijoje Renesanso menas reiškėsi greta vėlyvosios gotikos, maurų meno, susiklostė savita Renesanso architektūros atmaina – platereskas: Grenados katedra (1523–1703, architektas D. de Siloé), Sevilijos rotušė (po 1527, architektas D. de Riano), Salamancos universiteto fasadas (1529).
El Escorialio ansamblis prie Madrido (1563–84, architektai J. B. de Toledo, J. de Herrera)
16 a. antroje pusėje italų Renesanso architektūros principus įtvirtino architektas J. de Herrera (El Escorialio rūmų ir vienuolyno ansamblis prie Madrido, pradėjo architektas J. B. de Toledo, 1563–84; Valladolido katedros rekonstrukcija, pašventinta 1595). Vokietijoje Renesanso architektūra plito daugiausia šalies pietinėje dalyje, Reino apylinkėse. Suprojektuota Fuggerių koplyčia Šv. Onos bažnyčioje Augsburge (1517), Hartenfelsų rūmai Torgau (1544, architektas K. Krebsas), Friedricho priestatas Heidelbergo pilyje (1604, architektas J. Schochas). Nyderlanduose sukurta puošnių pastatų ansamblių (Didžiosios aikštės Briuselyje, Turgaus didžiosios aikštės Antverpene), rotušių Hagos, Antverpeno (manoma, architektas C. Florisas su kitais, abi 1565), plytinių statinių (daugiausia Nyderlandų šiaurinėse provincijose) puošybai naudota balto marmuro dekoras (miesto svarstyklių pastatas Alkmaare, Šiaurės Olandijos provincija, 16 a. vidurys).
Auksiniai laiptai Burgoso katedroje (1522, architektas ir skulptorius D. de Siloe)
Renesanso architektūros plitimui Didžiojoje Britanijoje įtakos turėjo Pirmasis Somerseto kunigaikštis lordas protektorius Edwardas Seymouras; Renesansas derintas su Tiudorų stiliumi. Daugiausia statinių suprojektavo mūrininkai ir dailidės; žymiausias – R. Smythsonas (užmiesčio rezidencija Wollaton Hall Nottinghame, apie 1582, Hardwick Hall prie Mansfieldo, 1597). 16–17 a. pradžios Didžiosios Britanijos, Nyderlandų, Vokietijos, Lenkijos ir Skandinavijos šalių Renesanso architektūra ir dailė dar vadinama Šiaurės renesansu.
Teoriniai veikalai
Italijoje architektūros teoriją plėtojo L. B. Alberti (Apie architektūrą / De re aedificatoria 1452, išspausdinta 1485), Filarete (Traktatas apie architektūrą / Trattato di architettura 25 knygos 1461–64), G. da Vignola (Penkių architektūros orderių taisyklės / La Regola delli Cinque Ordini d’Architettura 1562), A. Palladio (Keturios knygos apie architektūrą / I quattro libri dell’architettura 1570), S. Serlio (Architektūra, viename tome išspausdinta 1584), V. Scamozzi (Universalios architektūros idėja / L’Idea dell’Architettura Universale 1615), Prancūzijoje – J. Bullant’as (Pagrindinė penkių orderių taisyklė architektūroje / Règle générale d’architecture des cinq manières de colonnes 1564), Ph. Delorme’as (Pirmasis architektūros tomas... / Le premier tome de l’Architecture... 1567), Vokietijoje – W. Dietterlinas (Architektūra 1598), Didžiojoje Britanijoje – J. Shute’as (Pirmieji ir svarbiausieji architektūros dalykai / The First and Chief Groundes of Architecture 1563). 16 a. pabaigoje Renesanso architektūrą pakeitė barokas.
renesansas Lietuvos architektūroje
L: P. Murray, L. Murray Renesanso menas Vilnius 2000; H. Wölfflin Pamatinės meno istorijos sąvokos Vilnius 2000; A. Samalavičius Miesto kultūra Vilnius 2008; The Hutchinson Encyclopedia of the Renaissance / red. D. Rundle Oxford 1999; J. Gympel The Story of Architecture: From Antiquity to the Present Postdam 2006.