Michelangelo. Pieta Šv. Petro bazilikoje Vatikane (marmuras, 1499)
Renesánso dail susiklostė Italijoje veikiama antikos kultūros. Kultūros ir meno istorikai neturi vienos nuomonės dėl Italijos Renesanso dailės periodizacijos. Dažniausiai skiriamas protorenesansas (itališkai trecento, 13 a. vidurys–14 a. pradžia), ankstyvasis (itališkai quattrocento, 1400–1475/1490) ir brandusis (dar vadinamas aukštuoju, itališkai cinquecento, 1475/1490–1530) Renesansas. Kai kurie tyrinėtojai nurodo ir vėlyvąjį laikotarpį (itališkai cinquecento, kaip ir brandusis, 1520/1530–1600), kitų priskiriamą manierizmui. Italijoje dailė plėtota miestuose‑valstybėse, jų pagrindu susidarė Florencijos mokykla, Milano mokykla, Paduvos mokykla, Sienos mokykla, Umbrijos mokykla, Venecijos mokykla.
Protorenesanso dailė
Protorenesanso dailės svarbiausi židiniai buvo Florencija, Pisa, Siena. Ryškiausi atstovai: Giotto di Bondone, N. Pisano. Manoma, protorenesanso idėjos kilo iš pranciškoniškojo radikalizmo, paprastumo, naujai suvokto gamtos grožio. Dailės kūriniuose tai atsiskleidė kompoziciniu paprastumu ir aiškumu, psichologiniu skvarbumu ir vis didėjančiu susidomėjimu natūros studijomis, atsisakymu gotikai būdingo dydžių hierarchijos principo, dekoratyvumo, detalių gausos. Šiuo laikotarpiu buvo fragmentiškai atsigręžta į antiką, naujo stiliaus bruožai juntami tik detalėse.
Ankstyvojo Renesanso dailė
Ankstyvojo Renesanso dailė susiklostė Florencijoje, iškiliausi šio periodo menininkai – Donatello, Masaccio, P. Uccello, F. F. Lippi, Piero della Francesca, S. Botticelli, D. Ghirlandaio, A. del Verrocchio, A. Mantegna, G. Bellini. Sekimas antikos pavyzdžiais, natūros imitacija pasireiškė viso kūrinio struktūroje; tai linijinės perspektyvos, naujų temų, skulptūrinių formų, naujų tapybos technikų atsiradimo laikotarpis. Naujo stiliaus idėjos išplito visoje Italijos teritorijoje ir už jos ribų.
A. del Verrocchio. Dovydas (bronza, apie 1475, Nacionalinis Bargello muziejus Florencijoje)
Brandžiojo Renesanso dailė
Brandžiojo Renesanso dailė ryškiausiai atsiskleidė Romoje ir Vatikane. Žymiausi atstovai: Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelis ir Giorgione. Tai harmonijos, simetrijos ir pusiausvyros laikotarpis visose menų srityse. Dailės kūrinių centrinė figūra tapo tiek fizine, tiek dvasine prasme idealus ir tobulas žmogus. Dailei būdinga profesinis meistriškumas, didingos apibendrintos formos, tapyboje išryškėjo dėmesys erdvinei perspektyvai, ėmė vyrauti sfumato principas. Vėlyvojo Renesanso dailė skleidėsi Venecijoje, kur kūrė Tiziano, P. Veronese, Tintoretto. Kūriniams būdinga dramatizmas, spalvinė įtampa, šešėliavimo kontrastai, sudėtingos didžiulių matmenų kompozicijos.
Renesanso esminiai principai
Renesanso humanizmas skatino grįžti prie senovės graikų ir romėnų antikos kūrybos. Homero, Plutarcho, Vergilijus, Tacito, Cicerono, Platono, Aristotelio tekstuose įkvėpimo sėmėsi daugelis italų dailininkų, alegorizuota kalba savo kūriniuose reikšdami pagarbą antikos mąstytojams, jų idėjoms ir aukštintoms moralės vertybėms (Rafaelio Atėnų mokykla 1509, S. Botticelli Paladė ir Kentauras 1482). Pradėta vartoti imitacijos sąvoka. Menininkai pabrėždavo, kad jie seka geriausiais antikiniais pavyzdžiais ir natūra. Imitacija buvo kūrybiška, siekiama asimiliuoti modelį, padaryti jį savu, jei įmanoma, net atlikti geriau.
Iš antikos Renesanso meistrai perėmė esminius grožio principus, paremtus harmonijos, darnos ir aiškumo siekiu; tai įkūnijo dailės kūriniuose tęsdami idealių žmogaus kūno proporcijų skaičiavimus. Dailininkai rėmėsi Polikleito traktate Kanonas (450–415 prieš Kristų) išdėstyta žmogaus kūno proporcijų matematinio kanono teorija, mokymu vaizduoti žmogų, kurio galva sudaro septintadalį kūno aukščio, komponuoti jį kontraposto principu. Jis itin plačiai taikytas skulptūros ir tapybos kūriniuose. Žmogaus kūno proporcijų skaičiavimai tęsti Francesco di Giorgio (1439–1502) knygoje Apie architektūrą (De architectura 1482), L. Pacioli traktate Apie dieviškąją proporciją (De Divina Proportione 1496–1499), t. p. Leonardo da Vinci ir A. Dürerio raštuose. Iškėlus idėją, jog žmogus – visų daiktų matas, imta lyginti architektūros kūrinių ir žmogaus figūros proporcijas.
A. Dürer. Riteris, mirtis ir velnias (vario raižinys, 1513, Britų muziejus Londone)
Leonardo da Vinci. Vitruvijaus žmogus (tušas, apie 1490, Akademijos galerija Venecijoje)
Architektūros proporcijoms ir dailės kūrinių kompozicijoms taikytas aukso pjūvis. Jis buvo suvoktas kaip dieviškosios logikos įsikūnijimas, kurio pagrindu buvo suformuota homo quadratus (kvadratinis žmogus) koncepcija. Pagal Vitruvijaus proporcijų teoriją Leonardo da Vinci sukurtas Vitruvijaus žmogus (1490) įtvirtino nustatytas žmogaus kūno idealias proporcijas. Renesanso meistrai atgaivino dar antikoje, daugiausia Aleksandrijoje, plėtotus žmogaus kūno anatomijos tyrimus. Žymiausias Renesanso anatomas A. Vesalius darydamas skrodimus įrodė, kad antikos žmogaus anatomijos tyrinėjimai buvo labai netikslūs, todėl jis skatino remtis ne turimais raštais, o labiau atsižvelgti į naujausius tyrimus. Itin daug žmogaus anatomijos piešinių yra padarę Leonardo da Vinci, Michelangelo.
Kaip ir antikoje, Renesanso dailininkai siekė dailės kūriniuose kuo realistiškiau perteikti regimojo pasaulio formas. Kitaip nei antikos tapyboje, trečiojo matmens iliuziniame kūrime Renesanso meistrai suformulavo linijinės perspektyvos dėsnius, kuriuos 1418 teoriškai pagrindė italų architektas F. Brunelleschi (jis lape atliko tikslią daikto projekciją). Vienas pirmųjų šiuos perspektyvos dėsnius sienų tapyboje pritaikė Masaccio (Švč. Trejybė Naujojoje Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje Florencijoje, 1425), vitražuose – P. Uccello (vitražas Kristaus prisikėlimas Florencijos katedroje, 1445). Renesanso meistrai pirmieji pasitelkė camera obscura (fotoaparato prototipas), kuri padėjo išgauti kuo tikslesnę regimojo vaizdo projekciją plokštumoje. Pirmasis ją panaudojo L. B. Alberti (15 a.). Norėdami sukurti nuoseklų erdvės iliuziškumą ir vientisą kompoziciją Renesanso meistrai pradėjo naudoti natūralaus, kryptingo apšvietimo principus. 16 a. buvo išplėtota erdvinė perspektyva, pagal kurią graduotos spalvos ir jų intensyvumas: artimesni kūrinio planai tapyti šiltais ir šviesiais atspalviais, o tolimesni – šaltais blukiais tonais. Buvo pagrįsta ir šešėliavimo teorija. Pagal ją objektų formų apimtys tapyboje modeliuotos skiriant tris apšvietimo zonas: šviesiąją dalį (kartais su bliku), tarpinę – pusšešėlį, tamsiąją – šešėlį. Suformuluotas sfumato principas padėjo tikroviškiau pavaizduoti objektus regimojoje erdvėje: juo remiantis formos modeliuojamos švelniais šviesos ir šešėlių perėjimais, taip sukuriamas minkštas, aiškių kontūrų neturintis, tarsi per miglą matomo vaizdo įspūdis. Šį metodą ištobulino Leonardo da Vinci.
H. Holbein (jaunesnysis). Georgas Gisze, vokiečių pirklys, Londone (aliejus, 1532, Berlyno valstybiniai muziejai)
Pasitelkus perspektyvos, šviesos ir spalvos efektus nuosekliai pradėti kurti iliuzionistinio dekoro interjerai. Vienas pirmųjų pavyzdžių – A. Mantegnos ištapytas Sutuoktinių miegamojo plafonas ir sienų tapyba Šv. Jurgio pilyje Mantujoje (1474). Sužavėti naujų perspektyvos atradimų menininkai sukūrė meninės raiškos priemonę anamorfozę – pagal perspektyvos dėsnius specialiai kuriamas iškreiptas ar užslėptas vaizdas, kuris tam tikromis sąlygomis tampa taisyklingas, įžiūrimas (H. Holbeino jaunesniojo Ambasadoriai 1533). Renesanso menininkai grąžino daugelį antikos meistrų plėtotų temų ir siužetų, kurie viduramžiais buvo primiršti; tai mitologinės, buitinės, istorinės scenos, raitelio statulos, individualizuotas portretinis biustas, aktai.
Viduramžiais kultūroje vyravusį kolektyvizmą nustelbė individualizmo tendencijos. Tai siejama su humanistine kultūra ir tam tikrais sekuliarizacijos požymiais Renesanso epochoje. Humanistai pasiūlė naują žmogaus, kuris yra pasaulio centras, koncepciją. Viduramžiais į Dievą sutelktą mąstymą pakeitė į žmogų nukreiptas antropocentrizmas. Pakito žmogaus santykio su Dievu aiškinimas; žmogus kaip mikrokosmas yra pasaulio tvarkos, makrokosmo (Dievo) atvaizdas, jo modelis. Tai leido reabilituoti žmogaus kūną, jo kūrybines galias, ieškoti jame grožio idealo. Įsigalėjo tikėjimas žmogiškuoju protu. Todėl meno istorija tapo nebe anoniminė, pradėtos fiksuoti kūrėjų pavardės, apie juos kalbėta ir rašyta. Dailės kūriniuose paplito individualizuoti žmonių atvaizdai, studijuota veido bruožai, siekta kuo tiksliau perteikti fizinį panašumą. Susiklostė pasaulietinės kultūros tendencijos. Mecenatais, be dvasininkų, tapo daug pasauliečių. Viduramžiais vienuolynuose sukoncentruoti kultūra ir menas persikėlė į didikų ir turtingųjų miestiečių namus. Svarbiausi šio laikotarpio dailės mecenatai buvo Medici didikų giminės atstovai (Florencijoje), popiežiai Julijus II ir Leonas X (Romoje ir Vatikane). Pasaulietinės kultūros bruožai atsiskleidė ir dailės kūriniuose: paplito pasauliečių portretai, dažni donatorių atvaizdai, Renesanso pastatai komponuoti religinėse scenose (D. Ghirlandaio freskos Švč. Trejybės bažnyčioje Florencijoje, 1485, P. Veronese’s Vestuvės Kanoje, apie 1563). Kartais siužetų istorinis anachronizmas reiškėsi vaizduojant biblinius personažus Renesanso stiliaus apranga (Rafaelio paveikslai, vaizduojantys madonas).
Renesanso dailės technikos, žanrai
Renesanso dailėje atsirado naujų technikų, pradėjo klostytis žanrai. Didžiausia permaina tapyboje – 15 a. Nyderlandų menininkų H. van Eycko ir J. van Eycko ištobulinta aliejinės tapybos technika, t. p. atsirado pastelė. Grafikoje susiklostė pagrindinės iškiliaspaudės ir giliaspaudės grafikos technikos: medžio raižinys (14 a. pabaiga), vario raižinys (15 a. vidurys), ofortas (16 a. pradžia), sausoji adata (15 a.). Medžio raižinio techniką tobulino vokiečių dailininkai A. Düreris, H. Baldungas, H. Holbeinas jaunesnysis, vario raižinio techniką plėtojo M. Schongaueris, V. Stossas. Susiklostė naujos grafikos kūrinių rūšys: lakštinė grafika, reprodukcinė grafika, pradėti kurti ekslibrisai. Tapyboje plito portreto ir istorinio žanro, religinės, mitologinės, alegorinės, batalinės, istorinių įvykių tematikos kūriniai, pradėtos kurti buitinio žanro kompozicijos (P. Bruegelio vyresniojo Valstiečių vestuvės 1566, Valstiečių šokis, po 1568), peizažai (Leonardo da Vinci pirmasis peizažinis plunksnos piešinys, 1473, A. Altdorferio, vieno pirmųjų Europos peizažistų, apie 1518 sukurti paveikslai). Klostėsi natiurmorto (vienas pirmųjų – J. de Barbari Natiurmortas su kurapkomis 1504) ir animalistinio (gyvūnus imta piešti iš natūros) žanro pradmenys.
Dailės kūriniai atliko estetinę, didaktinę, reprezentacinę funkcijas. Buvo išlaikyta siužetinė, pasakojamoji veiksmo reikšmė; dažnai viename dailės kūrinyje pasakojimas perteikiamas keliais veiksmo epizodais, tas pats veikėjas vaizduojamas net kelis kartus (Masaccio Stebuklas su stateru 1427). Pasikeitė požiūris į menininkus ir jų svarbą visuomeniniame gyvenime. Iki tol vertinti kaip amatininkai, jie tapo iškiliais ir svarbiais visuomenės atstovais (vadinamaisiais genijais, Dievo siųstaisiais). Įsivyravo taisyklė pasirašyti meno kūrinius.
S. Botticelli. Veneros gimimas (tempera, apie 1485, Uffizi galerija Florencijoje)
Pradėjo formuotis dailės akademijos, kurios būrė ir rengė dailininkus; 1563 pirmoji Medici šeimos remiama akademija įkurta Florencijoje (Accademia dell’Arte del Disegno). 1577 Romoje atidaryta Šv. Luko akademija, kurią savo bule patvirtino popiežius Grigalius XIII. Šios tendencijos paskatino meno istorijos atsiradimą; susiklostė dailininkų biografijų žanras. Pradininku laikomas G. Vasari, 1550 paskelbęs traktatą Žymiausių tapytojų, skulptorių ir architektų gyvenimai.
Renesanso dailė už Italijos ribų
15 a. pabaigoje Renesanso dailė pradėjo plisti Ispanijoje ir Prancūzijoje. Susipynus vėlyvojo Renesanso, manierizmo ir vietinės (daugiausia gotikinės ir liaudies) dailės tradicijoms, susidarė savitos manieristinio Renesanso dailės atmainos.
Nyderlanduose ir Vokietijoje susiklostė vadinamasis Šiaurės renesansas, plitęs 1430–1580. Kitaip nei Italijoje, čia antikos įtaka buvo gerokai silpnesnė, gyvybingesnis gotikos palikimas. Jungdamasis su Renesanso idėjomis jis formavo naują stilistiką, pasižyminčią dekoratyvumu, smulkių detalių gausa. Šiose šalyse nesusikūrė atskirų tapybos mokyklų, nes dailininkai dažnai keliavo iš vienos vietos į kitą, keitėsi patyrimu. Europos šiaurinėje dalyje aliejinė tapyba buvo populiaresnė nei tapymas tempera (kaip Italijoje), todėl jų kūriniai yra sodresnio, vaiskesnio kolorito. Žymesni Šiaurės renesanso dailininkai: J. van Eyckas, H. Boschas, P. Bruegelis vyresnysis, A. Düreris, L. Cranachas, M. Grünewaldas, H. Holbeinas jaunesnysis.
2535
Renesanso taikomoji dailė
Taikomosios dailės ryškiausių laimėjimų pasiekta keramikos, stiklo, metalo, tekstilės ir baldų srityse. Keramika klestėjo Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje. 15–16 a. Italijos miestuose Faenzoje (Faenzos majolika), Florencijoje, Derutoje, Urbino, Gubbio, Castel Durantėje ir kitur veikė keramikos dirbtuvės, kuriose buvo gaminami buitiniai majolikos dirbiniai (ąsočiai, indai aliejui, taurės, dubenys, vaistinės indai), dekoratyvinės lėkštės. Jos kurtos pagal vaizduojamosios dailės principus, tapybiniame dekore atsispindėjo Renesanso epochoje paplitę mitologinis, religinis, portreto ir kiti žanrai, tapybos kūrinių, raižinių motyvai (putai, kaukės, muzikos instrumentai, trofėjai, herbai, arabeskos), naudota plati spalvinė gama.
15–16 a. Florencijoje skulptūrinę keramiką kūrė L. Della Robbijos, A. Della Robbijos ir G. Della Robbijos šeima. Pastatų eksterjerus ir interjerus jie puošė religinio ir pasaulietinio turinio majolikos reljefais, gausiais realistiniais augalų, girliandų bei arabeskų ornamentais, su Renesansui būdingu anatominiu tikslumu vaizdavo figūras, visa tai komponavo į pusapvalę arką arba medalioną, naudojo mėlynos, baltos, geltonos ir žalios spalvų koloritą. Šiais reljefais apipavidalintos bažnyčios, koplyčios, visuom. pastatai, tarp jų – Šv. Kryžiaus bažnyčia (apie 1445), Pazzi koplyčia (apie 1450), Pamestinukų prieglauda (1525, visi Florencijoje). Prancūzijoje Renesanso keramiką garsino Saint‑Porchaire’o vietovėje veikęs keramikos centras, kuriame kurti itin aukštos kokybės fajanso dirbiniai (Saint‑Porchaire’o fajansas). Jie šviesios dramblio kaulo spalvos, inkrustuoti tamsiu arabeskiniu ornamentu, skulptūrinis dekoras iš figūrinių ir architektūrinių detalių.
A. Della Robbia. Išminčių pagarbinimas (terakota, glazūra, 1500–10, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone)
B. Palissy. Lėkštė (molis, glazūra, 1565–85, Viktorijos ir Alberto muziejus Londone)
16 a. Prancūzijoje kūręs žymus Renesanso keramikas B. Palissy eksperimentavo su keramikos glazūromis, emaliu, sukūrė fajanso gamybos technologiją; išgarsėjo švino glazūra dengtomis spalvingomis reljefinėmis lėkštėmis ir dubenimis, kuriuos kūrė naudodamas gyvūnų ir augalų gipsines išliejas. Vokietijos keramikos centruose Siegburge (Šiaurės Reinas‑Vestfalija), Frechene ir kitur gaminti pilko bei rusvo atspalvio akmens masės indai (daugiausia bokalai, ąsočiai), puošti reljefiniu siužetiniu dekoru. Stiklo dirbiniais garsėjo Italija ir Vokietija. Italijoje žymiausiu stiklininkystės centru laikyta Venecija (Venecijos stiklas); joje ir greta esančioje Murano saloje 15–16 a. kurti dekoratyviniai ir buitiniai, daugiausia su vyno gėrimo tradicijomis susiję indai (ąsočiai, taurės, grafinai). Naudotos įvairios stiklo apdirbimo technikos: emalio tapyba, auksavimas, filigranas, milefjoris ir kitos. Vokietijoje gamintas vadinamasis miško stiklas ir emalio tapyba dekoruoti indai.
Gausiausiai daryti buitinės paskirties dirbiniai (specifinių formų ąsotėliai, taurės, bokalai, cilindrinės stiklinės). Miško stiklo gaminiai pasižymėjo žalsvu skaidraus stiklo atspalviu, reljefine apvijų, spurgelių, dygliukų, kartais skulptūrinių gyvūnų figūrėlių puošyba. Emalio tapyba dekoruotuose Vokietijos stiklo induose atsispindėjo Renesanso epochos iliustratyvumas, religiniai, buitiniai, vietos folkloro, herbo ir kiti siužetiniai motyvai. Juvelyrikos ir metalo apdirbimo srityje 16 a. žymiausia yra Florencijos auksakalio B. Cellini kūryba. Jo kūriniai puošti antikinėmis alegorinės skulptūrų grupėmis, architektūriniais elementais. Metalo dirbinių dailė plėtota ir Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. 15–16 a. Prancūzijoje, Limoges’e tęsta emalio dirbinių (altorėlių, dekoratyvinių lėkščių) gamyba, kurių puošybai naudoti daugiausiai religiniai, mitologiniai siužetai.
B. Cellini. Druskinė (auksas, emalis, dramblio kaulas, 1543, Meno istorijos muziejus Vienoje)
gobelenas Stebuklinga žūklė (iš serijos Apaštalų darbai; vilna, šilkas, 1545–1557, kartonų autorius Rafaelis, 1516, Metropolitano meno muziejus Niujorke)
Garsėjo Italijoje (Genujoje, Florencijoje, Milane, labiausiai Venecijoje) kuriami prabangūs audiniai (brokatas, damastas, šilkiniai aksomai), puošti augaliniais (stambiais granato žiedo, kita), gyvūniniais, heraldiniais, riterių žygių motyvų ornamentais; austi ir gobelenai. Venecijai ilgą laiką palaikant prekybinius ryšius su Konstantinopoliu, audiniuose atsirado vakarietiškų ir rytietiškų (tulpių, gvazdikų, lotosų, arabeskų) raštų derinių. Ispanijoje veikė Toledo, Sevilijos, Granados audinių dirbtuvės. 16 a. išgarsėjo Flandrijos Briuselio gobelenų dirbtuvės. Jose austi gobelenai pagal žymių to laikotarpio tapytojų (Rafaelio, S. Botticelli, Giulio Romano), vietinių meistrų sukurtus gobelenų kartonus. Pradėti taikyti vaizduojamosios dailės principai; populiarios buvo religinės, mitologinės, istorinės kompozicijos, gobelenų bordiūrai, puošti augaliniais motyvais, maskaronais, vazomis.
Išsiplėtė baldų gamyba. Stalus, suolus, kėdes, skrynias, lovas (kaip architektūros statinius) puošė skulptūriniai reljefai, kolonos, piliastrai, karnizai, arkos; sukurta naujų tipų krėslų, kėdžių, spintų. Baldų dekorui naudota įvairi technika. Italijoje pamėgta intarsija, tapyba, auksavimas, perlamutro, dramblio kaulo mozaika. Prancūzijoje ir Vokietijoje baldų dekore vyravo skulptūrinis figūrinis, raižytų architektūrinių detalių, girliandų dekoras.
taurė su imperatoriškuoju ereliu (stiklas, 1574, Corningo stiklo muziejus, Niujorko valstija)
Apie Renesanso dailę Lietuvoje renesansas Lietuvos dailėje.
-Renesansas
L: P. Burke Renesansas Vilnius 1992; P. Murray, L. Murray Renesanso menas Vilnius 2000; H. de Morant Histoire des arts décoratifs des origines à nos jours, suivie de Le design et les tendances actuelles Paris 1970.
409