Renesánso filosòfija. Renesanso laikotarpiu filosofijai turėjo įtakos mokslo, kultūros, socialinio, politinio gyvenimo pokyčiai. Bizantijos mokslininkų atvežti dar nežinomi senovės graikų filosofų tekstai skatino iš naujo įvertinti, kritiškai permąstyti scholastinę filosofiją, praturtino Renesanso mąstytojus naujomis idėjomis. Šis palikimas atvėrė pasaulietinę, autoritetais nesuvaržytą antikos dvasią, įtvirtinusią žmogaus ir visatos harmonijos idealą, suteikė minčiai kosmologinį ir gamtos filosofijos pobūdį. Profesionalių filosofų buvo mažai, bet svarbias idėjas kūrė mokslininkai, literatai ir menininkai.
Renesansas pasižymėjo pasaulėžiūriniu išsilaisvinimu ir įvairove – nebuvo vienos, dominuojančios filosofijos sistemos. Šiam laikotarpiui būdinga ir idėjų sinkretiškumas – mąstytojai derino įvairias filosofines, religines idėjas. Mikalojus Kuzietis, turėjęs įtakos daugeliui Renesanso filosofų, vėliau R. Descartes’ui ir G. W. Leibnizui, savo gamtos filosofijoje derino R. Lulijaus, Tomo Akviniečio, W. Ockhamo, senovės graikų atomizmo, neoplatonizmo, vidurinių amžių mistikų ir kitas idėjas. M. Ficino į lotynų kalbą išversti Platono ir neoplatonikų kūriniai suteikė postūmį platonizmui ir neoplatonizmui atgimti. Neoplatonizmo idėjų ir Kabalos mokymo veikiamas G. Pico della Mirandola plėtojo vieną svarbiausių humanizmui minčių – žmogus yra didžiausias stebuklas, visatos centras, pats kuria savo likimą ir gali be galo tobulinti savo prigimtį. Neoplatonizmas turėjo įtakos panteistiškam pasaulio supratimui, kuris buvo plačiai paplitęs Renesanso epochoje. Natūralistinis panteizmas, teigęs gamtą valdančius dėsnius esant pačioje gamtoje, kaip Dievo išraiškoje, buvo būdingas T. Campanellos, G. Bruno, G. Cardano ir kitų mąstytojų gamtos filosofijai.
Nors Aristotelio vaidmuo sumenko ir jis buvo dažnai kritikuojamas, aristotelinė tradicija liko svarbi. Beveik visi Renesanso filosofai buvo patyrę Aristotelio ar jo komentatorių įtaką. Scholastikos terminus materia, forma, essentia, entitas ir kitus vartojo net ir Aristotelio kritikai. Įžymiausias aristotelininkas buvo P. Pomponazzi, teigęs dvejopos tiesos koncepciją, kuri turėjo įtakos mokslo ir filosofijos išsilaisvinimui iš religijos kontrolės. Skepticizmo įtaka sustiprėjo 1562 išleidus Seksto Empiriko veikalus. Pagrindinis šios krypties atstovas – M. de Montaigne’is skeptiškai vertino proto galimybę pažinti esmines tiesas ir kėlė tikėjimo reikšmę. Renesanso filosofijai turėjo įtakos ir kitos antikos filosofinės kryptys – stoicizmas (J. Lipsijus, G. du Vairas ir kiti), epikūrizmas (G. Bruno, L. Valla ir kiti), pitagorizmas ir kitos.
Žymiausias Renesanso socialinės filosofijos atstovas N. Machiavelli kūrė žmogaus prigimties individualistinę koncepciją, stengėsi, kad politinė mintis atsiskirtų nuo spekuliatyvaus mąstymo, etikos ir religijos. Politikos mokslas, pasak jo, neturi teigti, kaip turėtų būti, bet tirti, kaip yra iš tikrųjų. Th. More’o ir T. Campanellos utopijose atsispindėjo ne tik bandymai kurti idealią, racionalią santvarką, bet ir socialinė kritika. Nors scholastika buvo kritikuojama, ši kritika nebuvo nukreipta prieš religiją, humanistai veikiau siekė atrasti naują religingumą – krikščionybė buvo derinama su okultiniais, egiptiečių, chaldėjų, žydų religiniais mokymais, buvo paplitęs hermetizmas.
Reformacijos mąstytojai Erazmas Roterdamietis, M. Liuteris, J. Kalvinas, U. Zwingli ir kiti kvietė grįžti prie senųjų krikščioniškųjų vertybių, o Tridento susirinkimas, naujai suformulavęs Katalikų bažnyčios mokymą, atgaivino scholastinę mintį; naujojo scholastikos tarpsnio svarbiausias atstovas buvo F. Suárezas. Gamtos mokslų laimėjimai ir Renesanso filosofija padėjo pagrindus šiuolaikinei eksperimentinei matematinei gamtotyrai. Renesanso mąstytojai buvo daugelio Šviečiamojo amžiaus idėjų pirmtakai.
Apie Renesanso filosofiją Lietuvoje filosofija filosofija Lietuvoje.
L: Filosofijos istorijos chrestomatija: Renesansas 2 t. Vilnius 1984–86.