Renesánso mùzika apima 1420/1430–1600 laikotarpį.
Bruožai, nauji vokaliniai žanrai
Muzikinės kūrybos atnaujinimą lėmė bendrieji Renesanso idealai. Klostėsi naujas vokalinės polifoninės (dažniausiai bažnytinės) muzikos stilius, vadinamasis griežtasis stilius, kuris pasižymėjo ištobulinta imitacine ir kanono technika. Vartota garsų simbolika, retorikos figūros. Be viduramžių muzikoje plitusių dermių imta vartoti eolinė, joninė; pradėjo formuotis tonacinė mažoro‑minoro sistema. Harmoninis homofoninis stilius turėjo įtakos kantatos, operos, oratorijos žanrams atsirasti. Paplito kontrastinė ir imitacinė vokalinė polifonija, labiausiai pasireiškusi mišių ir motetų kūryboje; svarbiausiu mišių komponentu, stelbusiu liturginį tekstą, tapo muzika. Polifoniniuose bažnytinės muzikos kūriniuose greta grigališkojo choralo (kaip cantus firmus) pradėta vartoti liaudies ir pasaulietinių muzikos kūrinių melodijos (prancūzų dainos Ginkluotas žmogus / L’homme arme melodija; išliko daugiau kaip 30 mišių). 15 a. viduryje atsirado Renesanso polifoninių ciklinių mišių tipas – parodijų mišios (missa parodia). Išryškėjo polinkis į pasaulietinę tematiką, lemiamą reikšmę įgavo kompozitoriaus individualybė, pradėjo kurtis nacionalinės muzikos mokyklos, įsitvirtino (ypač vokalinėje muzikoje) nauji žanrai (frotola, kačia, madrigalas, romansas, šansona, vilanela, viljansika, Lied). Savitų liaudiškų bažnytinės muzikos žanrų atsirado reformacijos laikotarpiu (husitų giesmės Čekijoje, hugenotų psalmės Prancūzijoje, protestantiškasis choralas Vokietijoje).
Instrumentinės muzikos plėtotė
Paspartėjo instrumentinės (klavesino, liutnios, vargonų, virginalo, violų, nuo 16 a. pabaigos ir smuiko bei instrumentinių ansamblių) muzikos plėtotė, susiklostė savarankiškų šios muzikos žanrų (fantazija, kancona, preliudas, ričerkaras, tokata, variacijos).
Žymesni kompozitoriai, muzikologai
Naudodamiesi įvairių šalių muzikos praktika, savitą vokalinės polifonijos stilių sukūrė Nyderlandų mokyklos kompozitoriai G. Dufay, J. Ockeghemas, J. Obrechtas, Josquinas des Prés, O. di Lasso, J. P. Sweelinckas; lygiagrečiai klestėjusios italų Romos (Romos mokykla; kompozitorius G. P. da Palestrina) ir Venecijos (Venecijos mokykla; G. Gabrieli) muzikos mokyklos padarė didelės įtakos kitų šalių kompozitoriams – T. Tallisui, W. Byrdui (Anglija), Harantui, J. Turnovský (Čekija), T. L. de Victorijai (Ispanija), M. Zieleńskiui (Lenkija), H. L. von Hassleriui (Vokietija), L. Senfliui (Šveicarija). Renesanso muzikologai (J. Tinctoris, V. Galilei, G. Zarlino, H. Glareanus) tyrė savo amžininkų muzikos praktiką.
muzikos instrumentai Lietuvoje
L: G. Reese Music in the Renaissance New York 1959; F. Blume Renaissance and Baroque Music New York 1967; H. M. Brown Music in the Renaissance Englewood Cliffs 1976; J. Haar Essays on Italian Poetry and Music in the Renaissance 1350–1600 Berkeley 1986S; R. Taruskin Music from the Earliest Notations to the Sixteeant Century Oxford 2010.
127