renovãcija (lot. renovatio – atnaujinimas), teritorijos užstatymo energetinio efektyvumo padidinimas – inžinerinės įrangos, architektūrinės raiškos atnaujinimas, ūkinės veiklos pagyvinimas. Kompleksinė renovacija gali apimti ir teritorijos perplanavimą, pastatų dalinį griovimą, naujų statybą siekiant didesnio komforto bei sukuriant palankesnes gyvenimo sąlygas. Blogos fizinės būklės, apleistų ir nykstančių statinių, jų grupių arba vietovių renovacija padidina jų ekonominę vertę – išsaugo vertingas detales ir savybes, sukuria naujus patrauklius elementus.
Vakarų Europoje miestų centrinės dalys renovuojamos nuo 19 a. antros pusės (Paryžiaus, 1853–70, urbanistas G. E. Haussmannas). Šiuolaikinė renovacija kuria bendruomenei palankią aplinką (Vilhelminos ligoninės kompleksas Amsterdame, nuo 1984, Kreuzbergo rajonas Berlyne, nuo 1987). Lietuvoje nuo 20 a. 3 dešimtmečio renovuojamos miestų centrinės dalys (Kauno, nuo 1924), nuo 21 a. pradžios ir rekreacinės teritorijos (Palangos botanikos parkas, 2005), visuomeniniai pastatai (Lietuvos energetikos ir technikos muziejus Vilniuje, 2008), daugiabučiai gyvenamieji namai.
1836