reñtgeno spinduliuõtė, reñtgeno spindulia, elektromagnetinės bangos, kurių ilgis λ = 3·(10–13–10–8) m, dažnis 1016–1021 Hz. Rentgeno spinduliuotė, kurios bangų λ = 0,1–0,01 nm, vadinama kietąja rentgeno spinduliuote, kurios λ = 10–0,1 nm – minkštąja. Dažniausiai naudojamas rentgeno spinduliuotės šaltinis yra rentgeno vamzdis, ją t. p. gali sukurti daugelis greitintuvų (pvz., sinchrotronas, betatronas, priešinių pluoštų greitintuvas), susidaryti per branduolinius sprogimus, labai aukštos temperatūros plazmoje. Rentgeno spinduliuotę skleidžia radioizotopai, Saulė ir kiti kosminiai šaltiniai. Pagal sužadinimo būdą rentgeno spinduliuotė skirstoma į stabdomąją ir būdingąją (taip skirstomi ir rentgeno spektrai). Stabdant greitąsias elektringąsias daleles visada sukuriama abiejų rūšių rentgeno spinduliuotė, o būdingoji rentgeno spinduliuotė susidaro dėl atomo jonizacijos išlėkus elektronui iš atomo vidinių sluoksnių. Rentgeno spinduliuotės sąveika su medžiaga gali sukelti vidinį fotoefektą, rentgeno spinduliuotės sklaidą, sugertį, Comptono reiškinį ir kita. Naudojama medicinoje, astrofizikoje, įvairiose technikos srityse.
Rentgeno spinduliuotę 1895 atrado W. C. Röntgenas.
1333