rentgenodiagnòstika (rentgenas + diagnostika), organų ir audinių pakitimų, ligų nustatymas pagal rentgenologinio tyrimo duomenis. Paremta rentgeno spinduliuotės skirtinga sugertimi organizmo audiniuose ir rentgenokontrastinėse medžiagose. Taikoma bendrojoje ir kraujagyslių chirurgijoje, ortopedijoje, kardiologijoje, urologijoje, pulmonologijoje, neurologijoje, odontologijoje ir kitose medicinos srityse. Tiriamas virškinimo traktas, kraujagyslės, kaukolės ir kiti kaulai, urogenitalinės sistemos, kvėpavimo organai, dantys, smegenys, krūtys.
Svarbiausi rentgenodiagnostikos metodai: fotografavimas rentgeno spinduliuote (rentgenografija, mamografija), jais peršviesto organo tiesioginis stebėjimas (rentgenoskopija), kompiuterinė tomografija. Su rentgenokontrastinėmis medžiagomis tiriamas virškinimo traktas, šlapimo (urografija, cistografija) ir lytinių organų (histerosalpingografija) sistema, kraujagyslės (angiografija), patologinės kiaurymės (fistulografija). Rentgenodiagnostika gali būti vien pirminė ar pagalbinė diagnostikos priemonė.