rentgenogrãfija (rentgenas + gr. graphō – rašau), medžiagų, švitinamų rentgeno spinduliuote, tyrimo metodai. Grindžiama nuo medžiagos dalelių difragavusia, jos sugerta arba išsklaidyta rentgeno spinduliuotės tyrimu. Rentgeno spinduliuotei jautrioje fotografinėje medžiagoje registruojamas tiriamo objekto atvaizdas – rentgenograma. Rentgenograma būna sugertinė (remiasi tiriamo objekto nevienoda rentgeno spinduliuotės sugertimi) ir difrakcinė (remiasi atrankiąja rentgeno spinduliuotės difrakcija kristaliniuose objektuose), gaunama tiesioginiu (fotografuojant rentgeno spinduliuote, praėję pro objektą, paveikia tarp fluorescuojančių ekranų įtaisytą fotografinę medžiagą) ir netiesioginiu (neregimas atvaizdas, veikiamas rentgeno spinduliuotės, tampa regimas geltonai žaliame fluorescuojančiame ekrane) būdais. Rentgenografija tiria medžiagų sandarą, sandaros defektus, kristalų simetriją, fazinę sudėtį ir jos kitimus, artimąją ir tolimąją tvarką, šiluminius virpesius, liekamuosius po deformacijos įtempius, fazinius virsmus, žmonių, gyvūnų organų pažeidimus, pakitimus, leidžia stebėti ligos eigą. Rentgenografija naudojama fizikoje, chemijoje, medžiagotyroje, medicinoje ir kitose srityse.
1333