rentgenoskopija

rentgenoskòpija (rentgenas + gr. skopeō – žiūriu, stebiu), kūno arba jo dalies peršvietimas rentgeno spinduliuote ir jų šešėlinio atvaizdo stebėjimas. Vienas svarbiausių rentgenodiagnostikos metodų. Naudojant rentgenoskopiją galima apžiūrėti organizmą ir tiesiogiai stebėti jame vykstančius procesus (diafragmos kvėpuojamuosius judesius, širdies susitraukinėjimą), be to, ekrano vaizdas ne negatyvinis, bet pozityvinis (plaučiai šviesūs, kaulai tamsūs). Tiriamasis, esantis tarp rentgeno spinduliuotės šaltinio ir ekrano, įv. sukiojamas, tiriamoji kūno dalis čiuopiama (palpuojama). Taip tiriama anatominių struktūrų tarpusavio padėtis, patologinių darinių vieta ir paslankumas, navikai. Kartais panaudojamos papildomos priemonės: rentgenokontrastinės medžiagos leidžia stebėti virškinimo organų darbą. Rentgenoskopija naudojama stebėti kateterizuojamą širdį, bronchų kraujagysles. Dažniausiai po tentgenoskopijos daroma rentgenografija (ją naudojant galima pastebėti smulkesnes detales) ir kiti tyrimai.