rentinnė kultūrà, bronzos amžiaus archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje Rytų Europoje – tarp Dniepro ir Uralo. 1901–03 išskyrė V. Gorodcovas. Susidarė Volgos ir Uralo tarpupyje.
Žmonės gyveno žeminėse, pusiau žeminėse arba antžeminiuose karkasiniuose pastatuose iš rąstų ar akmenų su gultais, židiniais, rūsiais. Gyvenvietės (dažniausiai kurtos prie upių) kartais buvo sutvirtinamos pylimais ir grioviais. Gyventojai vertėsi sėsliąja žemdirbyste, gyvulininkyste (galvijai, žirgai, avys). Iš molio darė puodus su geometriniu ornamentu, iš kaulo – žąslus, adiklius, ylas, adatas, strėlių antgalius, iš akmens – kirvius, buožes, strėlių antgalius, kūjus, peilius, gremžtukus, kalvio įrankius, iš metalo – ginklus (kirvius, peilius), darbo įrankius (pjautuvus, kirvius, vedegas, kaltus). Iš bronzos, stibio, aukso, fajanso gamino papuošalus: žiedus, seges, sagtis, apyrankes, karolius, pakabučius. Randama molinių žaidimams arba magijai naudotų smulkių dirbinių (miniatiūra).
rentininė kultūra: a – pilkapis (skersinis pjūvis), b – įkapės
Mirusieji laidoti nedeginti kapinynuose; juose randama šeimyninių kapų (dažniausiai šalia vyro – nužudyta žmona). Socialinės organizacijos pagrindas – didžioji šeima. Būta turtinės nelygybės: rasta dirbinių lobių (Borodino, Sosnovos, Mozos), kapuose aptikta genčių elitui priklausiusių valdžios ženklų (nefrito, kalnų krištolo kirvių ir buožių). Manoma, vėlyvuoju laikotarpiu susiklostė vergovinė santvarka. Rentininė kultūra veikė kimeriečių, vėliau – skitų susidarymą.