rentinniai pastata, iš horizontalių vienas ant kito suglaustų apvalių, tašytų arba apipjautų rąstų suręsti statiniai. Pastato kampuose rąstai jungiami spraustine sandūra (kerte, sąspara) arba dygiais, kaiščiais. Eilė kampuose sujungtų rąstų sudaro vainiką, vienas ant kito dedami vanikai – rentinį. Manoma, rentininių pastatų Europoje būta prieš 3–4 tūkst. metų. Tokių pastatų liekanų, datuojamų pirmu tūkstantmečiu prieš Kristų, rasta Lenkijoje (Biskupin), Vokietijoje ir kitur. Iš pradžių rąstų nemokėta suleisti, juos laikydavo vertikaliai į žemę sukalti kuolai, stulpai. Vėliau apačioje, kartais viršuje darant pusapvales išdrožas, galuose – įkirtas (kertė), kartais į stulpus kertėse rąstai suleidžiami, plyšiai tarp jų buvo kamšomi samanomis, šiaudais, vilnomis, iš vidaus apkrečiami moliu. Dauguma senųjų rentininių pastatų būta nedidelių (rąsto ilgio), jie ręsti tiesiai ant žemės, kartais kampuose ir ties viduriu būdavo dedamos ąžuolo arba sakingos spygliuočių trinkos.
Rentininiai pastatai Lietuvoje
Lietuvos teritorijoje, pirmiausia Vakarų Lietuvoje (piliakalniuose, papilių gyvenvietėse), nedideli 3 × 3, 4 × 4 m dydžio rentininiai pastatai ėmė vyrauti nuo pirmo tūkstantmečio vidurio. Mažojoje ir Vakarų Lietuvoje rąstų viršus ir apačia būdavo lygiai nutašoma (Vakarų Europos tradicija), jie vienas ant kito dėti be sąlaidų, vėliau dažniausiai apačioje darant išdrožas – suleidžiami. Rytų Lietuvoje iš pradžių išdrožos darytos rąstų viršuje, vėliau – apačioje. 13–14 a. rąstų vidinė, vėliau ir išorinė pusė nutašoma arba apipjaunama. Seniausias rentininių pastatų rentinio kampų nėrimo būdas – kertė su 20–30 cm iškištais rąstų galais (nuo 19 a. antros pusės jie apkalami vertikaliomis, dažnai ornamentuotomis lentomis). 18 a. jau darytos stipresnės ir sudėtingesnės sąsparos lygiais kraštais. 16–17 a. dvarų pastatai dažniausiai buvo statomi ant kelių vainikų rentinio – paklėčio (supuvę jo rąstai būdavo keičiami). Iki 18 a. pabaigos–19 a. pradžios dauguma valstiečių rentininių pastatų (gyvenamųjų namų ir ūkinių trobesių) statyti be pamatų, tiesiai ant žemės arba apatinį vainiką kiek įleidus į žemę, kai kurie – ant akmenukų arba akmenų (retai) grindinio. Kartais pamatams naudotos storos ąžuolinės trinkos. Tarpą tarp rentinio ir žemės apipylus žemėmis, spaliais, samanomis, žvyru, apiplūkus moliu susidarydavo 50–80 cm pločio, iki 30 cm aukščio paaukštinimas, vadinamasis pašalys (Aukštaitijoje ir Dzūkijoje buvo daromas iki 19 a. pabaigos). Po rentininių pastatų apatiniu vainiku dedama beržo tošis saugodavo rentinį nuo drėgmės. Tokių pastatų ištisinius pamatus imta mūryti 17 amžiuje.
Rentininiai pastatai visoje Lietuvoje buvo paplitę iki 20 a. vidurio, vėliau statyta vis daugiau mūrinių gyvenamųjų namų ir kitų pastatų. Daug rentininių pastatų nugriauta arba sunyko 7–9 dešimtmetyje vykdant melioracijos darbus. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje rentininių pastatų (gyvenamųjų namų, sodo namelių, pirčių, kaimo turizmo sodybų pastatų) daugėja. Taikydamos šiuolaikines technologijas (rąstai apdorojami staklėmis, įvairaus tipo išdrožos frezuojamos, tarp rentinio vainikų dedami tamprios medžiagos sandarinamieji tarpikliai) rentininius pastatus gamina, stato ir įrengia medienos apdirbimo įmonės.
L: V. Daugudis Senoji medinė statyba Lietuvoje Vilnius 1982; Medinė architektūra Lietuvoje Vilnius 2002.