reparãcija (lot. reparatio – atkūrimas, atitaisymas), žalos, kurią viena valstybė tarptautinės teisės pažeidimu padarė kitai valstybei, atlyginimas pinigais ar kita forma. Reparacijos pagrindinės formos yra restitucija (iki tarptautinės teisės pažeidimo buvusios padėties atkūrimas) ir kompensacija pinigais ar natūra už padarytą žalą (bet kokią finansiškai įvertinamą, įskaitant negautas pajamas), jei restitucija neįmanoma. Iš tarptautinės teisės pažeidimą padariusios valstybės taip pat gali būti papildomai pareikalauta žalą patyrusių fizinių asmenų teisinės reabilitacijos, medicininės reabilitacijos, socialinės reabilitacijos, oficialaus atsiprašymo (satisfakcija), garantijų, kad tokie pažeidimai nepasikartos ateityje. Reparacija dažniausiai būna dalinė, pagal jėgas ją mokančiai valstybei, ir vykdoma remiantis taikos sutartimi ar kitu tarptautiniu susitarimu. Skiriasi nuo kontribucijos (egzistavo iki 1919, jos sumą karą laimėjusios valstybės pralaimėjusioms nustatydavo savo nuožiūra, neatsižvelgdamos į padarytos žalos dydį ir dažnai tiesiog siekdamos praturtėti). Karą sukėlusi ir pralaimėjusi arba okupaciją vykdžiusi valstybė pinigais, prekėmis, paslaugomis, pramonine įranga, transporto priemonėmis, karine technika ar kitomis vertybėmis moka reparaciją dėl karo ar okupacijos nuostolių patyrusioms šalims.
Valstybių atsakomybės sritį reglamentuojančios tarptautinės teisės normos kodifikuotos Jungtinių Tautų Tarptautinės teisės komisijos Valstybių atsakomybės už tarptautinės teisės pažeidimus straipsnių projekte (2001).
Reparacijos pirmą kartą nustatytos 1919 Versalio taikos sutartimi kaip Vokietijos ir jos sąjungininkų pareiga auksu, prekėmis, laivais, vertybiniais popieriais ir kitomis priemonėmis atlyginti materialinius nuostolius, padarytus per Pirmąjį pasaulinį karą Antantės valstybėms ir jų gyventojams. Pradinė reparacijos suma nustatyta 269 mlrd. aukso markių, 3 dešimtmetyje ji sumažinta iki 132 mlrd., bet dėl sunkios Vokietijos ekonominės padėties reparacijos mokėjimo tvarką teko kelis kartus peržiūrėti (Daweso planas, Youngo planas ir kiti), jos baigtos mokėti tik 2010 (su pertrauka 1933–90). 1945 Potsdamo konferencijoje pasirašytais susitarimais dėl reparacijos patvirtinta nuo Vokietijos agresijos per Antrąjį pasaulinį karą nukentėjusių tautų teisė gauti kompensaciją, numatyti reparacijos mokėjimo šaltiniai – Vokietijos aktyvai, pramoninės įrangos komplektai, pramonės produkcija (vien į SSRS iš jos kontroliuojamos Vokietijos dalies išvežta apie 400 000 geležinkelio vagonų, 2885 gamyklos, 96 elektrinės, apie 340 000 staklių, daugiau kaip 1,3 mln. galvijų, apie 2,3 mln. t grūdų, apie 20 mln. l spirito ir kita, daug kultūrinių vertybių ir iš gyventojų konfiskuotų buitinių daiktų). 1947 SSRS taikos sutartimis su Bulgarija, Italija, Rumunija, Suomija, Vengrija nustatytos šių valstybių dalinės reparacijos (visiškai jas išmokėjo tik Suomija). 1953 pasirašyta Vokietijos Federacinės Respublikos ir Izraelio sutartis dėl reparacijos holokausto aukoms ir jų artimiesiems. Nuo 1991 Irakas moka reparacijas Kuveitui už 1990–91 okupacijos padarytus nuostolius. 2000 Vokietijos Bundestagas priėmė įstatymą dėl kompensacijų Rytų ir Vidurio Europos (taip pat ir Baltijos) valstybių piliečiams, kurie per Antrąjį pasaulinį karą kalėjo koncentracijos stovyklose arba buvo išvežti priverčiamiesiems darbams (Latvijos ir Lietuvos piliečiams jos mokamos per Rusijos fondą Savitarpio supratimas ir susitaikymas, Estijos – per analogišką Baltarusijos fondą).
LIETUVOJE 2000 priimtas įstatymas Dėl SSRS okupacijos žalos atlyginimo numato, kad nuo okupacijos pradžios iki Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos padaryta žala (įskaitant SSRS ir Rusijos ginkluotųjų pajėgų padarytą žalą) gali būti atlyginta tik kompensacija, nes restitucija praktiškai neįmanoma. Pagal 1996 patvirtintą Vyriausybės darbų programą į bendrąją žalą buvo įskaičiuojama Lietuvos valstybės, jos piliečių, juridinių asmenų patirta žala. Ji apėmė 15 kategorijų: padaryta vykdant genocidą ir kitas represijas, padaryta dėl rezistentų persekiojimo, dėl okupuoto krašto piliečių priverstinio ėmimo į sovietinę kariuomenę, dėl priverstinės emigracijos, dėl valstybės gyvybinių funkcijų nutraukimo, padaryta miesto ir kaimo gyventojams, Katalikų bažnyčiai ir kitoms konfesijoms, juridiniams asmenims ir nevyriausybinėms organizacijoms, valstybės turtui, aplinkai, ūkiui ir kita. Visa dėl SSRS okupacijos padaryta žala, įskaitant BVP netekimą dėl SSRS kišimosi į Lietuvos ūkį, įvertinta apie 800 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių pagal tuometinį kursą (apie 3200 mlrd. Lt). Vyriausybė, suprasdama, kad reikalavimas atlyginti tokią žalą yra nerealus ir Rusijai (kaip SSRS teisių ir įsipareigojimų perėmėjai) nepakeliamas, nusprendė reikalauti tik apie 20 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (apie 80 mlrd. Lt) tiesioginės žalos (be Lietuvos ūkio negautų pajamų) kompensacijos. Ši žala apima apie 7,5 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (apie 30 mlrd. Lt) kompensaciją už dėl okupacijos žuvusius Lietuvos žmones, apie 1,8 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (apie 7,2 mlrd. Lt) dėl genocido ir kitų represijų patirtą žalą, apie 2,3 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (apie 9,2 mlrd. Lt) dėl piliečių priverstinio ėmimo į sovietinę kariuomenę patirtą žalą, apie 0,5 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (apie 2 mlrd. Lt) dėl nacionalizacijos, kolektyvizacijos ir bankų indėlių konfiskavimo patirtą žalą, apie 6 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (apie 24 mlrd. Lt) nevyriausybinėms organizacijoms padarytą žalą, apie 1,4 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių (apie 5,6 mlrd. Lt) dėl valstybės gyvybinių funkcijų nutraukimo patirtą žalą. Rusija atsisako pripažinti Lietuvos reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir pradėti derybas dėl kompensacijų mokėjimo, laikydamasi pozicijos, kad Lietuva 1940 nebuvo okupuota, bet įstojo į SSRS savanoriškai.