represãlijos (lot. repressalia < reprehendo – sulaikau), valstybės atsakomosios priemonės į tarptautinės teisės pažeidimą, savigynos aktas. Represalijos yra neteisėti veiksmai, bet tampa teisėtais, kai jų imasi šalis, atsakydama į neteisėtus kitos valstybės veiksmus. Represalijos būna ekonominio ir politinio pobūdžio, tarptautinės teisės požiūriu leistinos tik tada, kai nėra kitokių galimybių reaguoti į kitos valstybės veiksmus, bet turi atitikti proporcingumo principą atsižvelgiant į pažeidimo pobūdį. 21 amžiaus pradžioje represalijų terminas vartojamas retai, tokie veiksmai dažniau vadinami sankcijomis.
Represalijų pobūdžio priemonės žinomos nuo antikos laikų. 6–7 amžiuje jos pradėtos vadinti represalijomis ir buvo skirtos privatiems santykiams. Bet kokią skriaudą nuo užsieniečio patyręs asmuo turėjo teisę pasisavinti užsieniečio arba jo tėvynainių turtą. Tokį veiksmą sankcionuodavo valstybė, kuriai buvo pavaldus nukentėjusysis, tuo atveju, kai atlyginti žalą atsisakydavo ne tik pažeidėjas, bet ir jį globojanti valstybė. Represalijų teisė buvo įtvirtinta daugelio vidurinių amžių savivaldžių miestų įstatymuose ir dvišalėmis sutartimis. Norintieji pasinaudoti šia teise iš valdžios gaudavo vadinamuosius represalijų raštus ir savos valstybės teritorijoje galėdavo užgrobti užsieniečiams priklausantį turtą. Ilgainiui šias funkcijas perėmė valstybinės valdžios institutai (17 amžiaus pabaigoje privačios represalijos uždraustos), jie, pavyzdžiui, papildomai apmokestindavo valstybės, kurios piliečiu buvo prasikaltęs asmuo, pirkliams priklausančias prekes. Iki 19 amžiaus represalijomis vadintos kitos šalies, jos pavaldinių atžvilgiu taikomos visos prievartos priemonės, kuriomis siekta kompensacijos, ginčytinos teisės pripažinimo ar tiesiog savanaudiškų tikslų. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinių Tautų Chartija (1945) uždraudė jėgos naudojimą tarptautiniuose santykiuose, todėl karinio pobūdžio represalijos taikos metu pripažintos neteisėtomis (karo atveju jos laikomos legaliomis, jei kuri nors šalis pažeidžia visuotinai pripažįstamas kariavimo normas). Ženevos konvencijos dėl karo aukų apsaugos draudžia represalijų tikslams naudoti karo belaisvius, iš skęstančių laivų išsigelbėjusius asmenis, civilius, taip pat kai kuriuos pastatus ir nuosavybę (pagal 1977 papildomą protokolą šiai kategorijai priskiriami istoriniai paminklai, meno darbai, religinių kultų vietos).