reprodùkcinė grãfika, tapybos kūrinių, piešinių arba dailės kitų kūrinių grafinių kopijų tiražiniai atspaudai. Gali būti atskiri lakštai arba kaip knygų iliustracijos. Reprodukcinė grafika nėra identiška originalui – atsiranda grafikai būdingas kontrastingumas, lakoniškumas. Kuriama vario, medžio raižinio, oforto, litografijos technikomis. Reprodukcinės grafikos užuomazgos – 15 a. antra pusė Italijoje, Vokietijoje; iš pradžių laikyta savarankišku meno kūriniu. Paplito 17–18 amžiuje. Būdavo rašomos originalo kūrėjo ir raižytojo (interpretatoriaus) pavardės. 19 a. antroje pusėje atsirado ir išpopuliarėjo fotomechaninio reprodukavimo būdai.
3100