Requiem (lot. atilsį), Rèkviem, gedulinės Mišios arba Mišios už mirusiuosius (lot. missa pro defunctis, missa defunctorum). Pavadintos pagal introito Requiem aeternam dona eis, Domine (Amžiną atilsį suteik jiems, Viešpatie) pirmąjį žodį ir ilgainiui susiklosčiusios kaip atskiras vokalinis instrumentinis žanras.
Seniausi krikščioniškųjų gedulinių apeigų paminėjimai yra iš 2 amžiaus. Ankstyviausi tokių apeigų liturginiai tekstai surašyti 8–9 a. šaltiniuose. Seniausios choralinės giesmės, užrašytos ankstyvąja notacija, iš 10 amžiaus.
14 a. nusistojo visai Katalikų bažnyčiai gana vieningas giesmių repertuaras, iš esmės galutinai įtvirtintas Tridento susirinkimo (1545–63), nors normatyvinis formuliaras buvo išleistas tik 19 a. pabaigoje. Tradicinį Requiem sudaro šios pagrindinės giesmės: introitas Requiem aeternam, Kyrie, gradualas Requiem aeternam, Traktas Absolve Domine, sekvencija Dies irae, ofertorijus Domine Jesu Christe, Sanctus, Agnus Dei ir Komunija Lux aeterna. Mišių pabaigoje dar gali būti giedamas responsorijus Libera me su antifonomis In paradisum ir Chorus angelorum. Šios struktūros gedulinės Mišios tapo pagrindu atsirasti polifoninėms Requiem kompozicijoms. Pirmasis toks daugiabalsis kūrinys, priskiriamas J. Ockeghemui, nors tai nėra visiškai pilnas ciklas. J. Ockeghemo Requiem pagrįstas foburdono technika – su choraline melodija viršutiniame balse. Šalia šios choralo parafrazavimo technikos imta plačiai naudoti ir cantus firmus techniką. Šie du metodai Renesanso epochoje tapo svarbiausiomis daugiabalsio Requiem kompozicinėmis priemonėmis. Baroko epochoje iš pradžių buvo tęsiamos ankstesnės tradicijos, bet jau 17 a. pradžioje imta naudoti vargonų skaitmeninį bosą, vėliau taikyti ir barokinio stylo moderno kompozicinę techniką. Šis naujasis concertato stilius ilgainiui įsigalėjo Italijoje ir kitur Europoje. Tarp autorių minėtini F. Cavalli, A. Scarlatti, H. Biberis, A. Michna.
18 a. Requiem tapo dar labiau išplėtotomis vokalinėmis orkestrinėmis kompozicijomis, nors iš esmės atitiko bendrąsias to laikotarpio Mišių kūrimo tradicijas. Requiem sukūrė B. Galuppi, J. A. Hasse, G. B. Pergolesi, N. Jommelli, D. Cimarosa, F.‑J. Gossecas. Svarbiausia 18 a. kompozicija – W. A. Mozarto Requiem (išlaikyta Requiem tradicinė struktūra, tik sekvencija Dies irae suskirstyta į atskirus numerius). Dauguma 17–18 a. gedulinių Mišių parašytos ypatingomis progomis – karalių ar didikų bei bažnyčios dignitorių laidotuvėms ar mirties metinėms, t. p. jas pradėta atlikti ir iškilių asmenybių mirties proga. Tokios tendencijos išliko ir 19 a., kai Requiem iš esmės jau tapo stambios formos koncertine kompozicija, o kompozitoriai ėmė laisviau traktuoti liturginį tekstą. 19 a. šio žanro kūrinių sukūrė L. Cherubini (Requiem in D), H. L. Berliozas (Grande messe des morts), G. Verdi (Messa da Requiem), C. Saint‑Saёnsas ir A. L. Dvořákas (Requiem).
20 a. dauguma autorių gerokai plačiau traktavo Requiem muzikinę raišką ir tekstą, dažnai įterpdami ir papildomų poetinių tekstų. Requiem sukūrė G. Ligeti, K. Pendereckis, I. Stravinskis, J. Taverneris, Č. Sasnauskas, J. Naujalis (Missa pro defunctis, S. Moniuszkos konkurso Varšuvoje I premija 1891), O. Balakauskas (Requiem S. Lozoraičiui atminti), V. Bartulis, R. Šileika, V. V. Barkauskas.
gedulinės mišios; gedulingos mišios
2752