resekuliarizãcija (re… + sekuliarizacija), pasaulietinės valdžios nacionalizuoto ar kitaip nusavinto bažnyčios turto, įstaigų, privilegijų ir atimtų teisių grąžinimas Bažnyčioms, religinėms organizacijoms, tikintiesiems. Sekuliarizacijos priešingybė. Labiausiai resekuliarizacijos procesas reiškiasi nuo 20 a. 9 dešimtmečio žlugus kom. režimui R. Europoje. Pagal restitucijos įstatymus pradėta grąžinti nacionalizuotas bažnyčios turtas. Lenkijoje nuo 1991 veikia Bažnyčios ir vyriausybės turto komisija prie Vidaus reikalų ministerijos, 240 katalikų parapijų, vienuolynų ir bažytinių bendrijų pateikė skundus dėl turto grąžinimo. Iš viso Lenkijos Katalikų Bažnyčia dėl jai priklausiusio ir nacionalizuoto turto grąžinimo yra pateikusi 3036 paraiškas. Rusijoje Rusų Stačiatikių Bažnyčia t. p. atgavo didelę dalį bažnyčios turto, dar pretenduoja atgauti daugiau kaip 17 000 sovietų valdžios nacionalizuoto nekilnojamojo turto objektų.
LIETUVOJE resekuliarizacija prasidėjo 1988 pabaigoje, kai tikintiesiems buvo grąžinta Vilniaus arkikatedra. 1989 religinėms bendruomenėms buvo suteiktas juridinio asmens statusas, jos įgijo teisę disponuoti nuosavybe. 1990 02 12 Lietuvos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė pirmąjį nuosavybės restitucijos įstatymą Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę priimtas Katalikų Bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas (1990 06 12). Juo valstybė pripažino Bažnyčios teisę tvarkytis savarankiškai pagal kanonų teisę, kompensuoti Bažnyčiai padarytus nuostolius, nevaržyti religinio švietimo ir auklėjimo, remti bažnytinės kultūros ir labdaros institucijas. 1991 atkurti dipl. santykiai su Vatikanu. 1992 pripažintos tradicinės Bažnyčios ir religijos. 2000 buvo pasirašytos trys Šventojo Sosto ir Lietuvos Respublikos sutartys; jos reguliuoja bendradarbiavimą švietimo ir kultūros srityje, kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovadą ir teisinius Katalikų Bažnyčios ir Lietuvos Respublikos santykius.