respùblika (lot. res publica – visuomenės reikalas; valstybė), valstybės valdymo forma, kai aukščiausios valdžios institutus sudaro konkrečiam laikotarpiui rinkėjų deleguoti atstovai.\
Bendri požymiai
Respublika yra monarchijos (paveldimos valdžios) antipodas. Pagal valdžių atskyrimo pobūdį skiriama parlamentinė (parlamentinis valdymas), prezidentinė (prezidentinis valdymas) ir mišraus tipo (pusiau prezidentinis valdymas) respublika. Teoriškai respublika tapati demokratijai, bet praktiškai beveik visada daugiau ar mažiau nuo jos skiriasi, nes respublika gali pasivadinti ir įvairaus pobūdžio diktatūros (ir priešingai – daug naujųjų laikų monarchijų faktiškai yra respublikos).
Moderniame Vakarų pasaulyje vyrauja Aristotelio požiūriu į valstybę (Aristotelis valstybes skirstė pagal valdančiųjų skaičių: vieno asmens, kelių asmenų ar daugumos valdoma valstybė; kiekvieną šių tipų dar skirstė į gerą ir iškreiptą formą, pvz., monarchija – gera, tironija – bloga, aristokratija – gera, oligarchija – bloga) pagrįsta Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos tėvu laikomo J. Madisono koncepcija, kad respublika yra valdymo sistema, kai liaudis tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuoja valdyti įgaliotus asmenis. Tokia respublika laikoma stabilesnė už tiesioginę demokratiją, nes žmonių atstovai labiau paiso viešojo intereso nei juos renkančiųjų dauguma.
Pirmosios respublikos
Pirmąja žinoma respublika dažnai laikoma Palestinoje gyvenusių judėjų genčių konfederacija (15–11 amžiuje prieš Kristų). Jos nariai vyrai (išskyrus vergus ir vaikus) galėjo rinkti valdžią ir patys būti renkami. Panaši valdymo struktūra buvo ir daugelio 8 amžiuje prieš Kristų–2 amžiuje Graikijos miestų‑valstybių, 5–2 amžiuje prieš Kristų Kartaginoje, senovės Romoje (iki 44 prieš Kristų), ankstyvųjų Indijos valstybių. Seniausia iki 21 amžiaus pradžios išlikusi respublika yra San Marinas (manoma, įkurta 4 amžiuje). Viduriniais amžiais respublikinio valdymo formą pasirinko daugelis Italijos, dabartinių Nyderlandų ir dabartinės Belgijos teritorijose esančių miestų. Savotiška tarptine respublika galima laikyti Hanzos miestų sąjungą, daug respublikinio valdymo elementų turėjo 1291 įkurta Šveicarijos kantonų sąjunga. Respublikinis valdymas plito ir reformacijos laikotarpiu.
Respublikų paplitimas pasaulyje
Modernios respublikos susikūrė po Jungtinių Amerikos Valstijų nepriklausomybės karo (1775–83) ir 18 amžiuje pabaigoje Prancūzijos revoliucijos, kai atsirado valdžių padalijimas į tris nepriklausomas tarpusavyje sąveikaujančias šakas (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė). Po 19 amžiaus pradžios Napoleono karų respublikinio valdymo idėjos paplito visoje Europoje. Lotynų Amerikoje panašūs procesai vyko regiono šalims vaduojantis iš kolonijinės priklausomybės, bet čia daugelis valstybių tapo karinėmis diktatūromis. 19 amžiuje Afrikoje atsirado 3 respublikos: Natalis, Transvalis (Pietų Afrikos Respublika) ir Oranės Laisvoji Valstybė (Oranė), kurias po Būrų karo (1899–1902) prisijungė Didžioji Britanija.
20 amžiuje pasaulyje buvo dvi didelės naujų valstybių formavimosi bangos – po Pirmojo pasaulinio karo ir po Antrojo pasaulinio karo. Dauguma naujų politinių vienetų tapo respublikomis. Kitokia respublikinio valdymo perspektyva atsiskleidė po 1917 Rusijos įvykių. Rusijos imperijos transformacija į vienos partijos valdomą totalitarinę SSRS parodė, kad respublika ir demokratija nėra sinonimai. Šis faktas tapo dar akivaizdesnis, kai po Antrojo pasaulinio karo Rytų Europoje SSRS pavyzdžiu ir jos įtakoje buvo įkurtos vienpartinės vadinamosios liaudies respublikos bei dekolonizacijos laikotarpiu Afrikoje ir Azijoje susikūrė valstybės, kurių daugelis formaliai buvo respublikos, bet faktiškai nedemokratinės (dažniausiai valdomos vieno asmens, vienos partijos arba karinės chuntos). Tyrėjų manymu, svarbiausia to priežastis buvo valdžią renkančių piliečių neišprusimas ir nepakankamas informuotumas, su modernia respublika sunkiai suderinama tradicinė gentinė visuomenė.
21 amžiaus pradžioje pasaulyje 3/4 valstybių vadina save respublikomis, bet tik mažesnioji dalis neabejotinai pripažįstamos demokratijomis.