Respublikõnų radikãlų ir radikãlų socialstų pártija (Parti républicain, radical et radical‑socialiste), Prancūzjos respublikõnų radikãlų ir radikãlų socialstų pártija, pirmoji didelė nacionalinio masto Prancūzijos politinė partija. Veikė 1901–2017.
Ištakos ir tikslai
Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partijos ištakos – 19 a. respublikos šalininkų, iš pradžių vadintų radikalais, veiklos tradicijos. Jie reikalavo spaudos, susirinkimų laisvės, visuotinės rinkimų teisės vyrams, šiuos principus laikė visuomeninės pažangos varikliu. Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partija siūlė įvesti progresinius mokesčius ir įvairias socialinės apsaugos programas. Nuo kitų kairiųjų jėgų skyrėsi tuo, kad visada gynė privačios nuosavybės principą.
Veikla 20 a. pirmoje pusėje
20 a. pirmaisiais dešimtmečiais Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partija buvo įtakingiausia Prancūzijos politinė jėga, daugiausia jos pastangomis šalyje įteisintas Bažnyčios atskyrimas nuo valstybės. Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partijos atstovo G. B. Clemenceau vyriausybė daug prisidėjo prie Prancūzijai sėkmingo I pasaulinio karo užbaigimo.
20 a. 4 dešimtmetyje partijos įtaka silpnėjo, ryškėjo jos kairiojo (lyderis C. Chautemps’as) ir dešiniojo (lyderis É. Daladier) sparno prieštaravimai. Partija rėmė neutralią Prancūzijos laikyseną Ispanijos pilietinio karo atžvilgiu, É. Daladier daug prisidėjo prie nesėkmingos A. Hitlerio nuraminimo politikos, 1940 07 daugelis jos atstovų pasisakė už ypatingų galių suteikimą maršalui H. Ph. Pétainui, dėl to vėliau labai kritikuota.
Veikla po II pasaulinio karo
Po II pasaulinio karo Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partija pertvarkyta, bet jos įtaka toliau smuko, nors daug jos atstovų gaudavo svarbių vietų Ketvirtosios respublikos vyriausybėse. Ch. de Gaulle’iui 1958 sugrįžus į valdžią ir Prancūziją paskelbus Penktąja respublika dauguma Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partijos narių liko antigolininkai, partijos įtaka toliau mažėjo. Partija stengėsi išlaikyti politinę įtaką balansuodama tarp paramos centristinėms ir kairiosioms partijoms. Per 1965 ir 1974 prezidento rinkimus Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partija rėmė kairiųjų kandidatą F. Mitterrand’ą, bet 1974 prezidentu išrinkus V. Giscard’ą d’Estaing’ą palaikė daugelį jo vyriausybės reformų. 1972 partijoje įvyko skilimas, nuo jos atsiskyrė Radikalų kairiųjų partija.
2002 Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partija tapo Sąjungos liaudies judėjimui remti (lyderis N. Sarkozy) asocijuota nare, jos įtaka padidėjo. Nuo centristinių jėgų Respublikonų radikalų ir radikalų socialistų partija 21 a. pradžioje skyrėsi antiklerikalinėmis ir nuosaikiai socialistinėmis savo narių nuostatomis. 2017 susijungė su Radikalų kairiųjų partija į vieną partiją – Radikalų judėjimą.
-Radikalų partija